Te te vasarai n-ąjį kartą tariau per festivalį Mėnuo juodaragis. O tų likusių kelių rugpjūčio dienų visai nebeskaičiuoju – vasarą palikau Dūburio saloje, su prakaitu nuploviau Dūburio ežero vandenyje, išniūniavau ją su senomis geromis dainomis ir ištrepsėjau jos likučius į žemę.

Į Juodaragį važiuoti visada ir liūdna, ir nekantru. Festivalis tapo kažkuo panašiu į Naujuosius metus, o dar tiksliau beveik tapo Rugsėjo 1-osios sinonimu. Per jį reikia džiaugtis, šėlioti, atsipalaiduoti, o po jau surimtėti, kibti naujus ir užmestus darbus, susigalvoti naujų siekių ir t. t. ir t. t. Laimei, nei languotų, nei linijuotų, nei penkliniuotų sąsiuvinių pirkti nebereikia. Nebent vieną kitą užrašinę. Šiaip sau. Dėl grožio. O gal kada ims prisireiks?..

O bet tačiau juk apie Juodaragį.

Taigi, Dūburio sala. Labiausiai nepatikusi šio festo vieta (šiaip sala visai graži). Gerai, kad buvo karšta ir nelijo, kitaip turbūt būtų tekę smegti į purvynus iki kelių. Sala gan didelė, tad nuo vienos scenos iki kitos nemažas atstumas (turbūt dėl to ir žmonių atrodė mažoka), pabodo šmirinėti po ją, o ypač ryte iki tualeto eiti (draugai juokavo, kad reikia atsikelti anksčiau ir eiti bei užsiimti eilę, kol dar į tualetą neužsinorėjai, nes kitaip gali būti per vėlu), ežero paplūdimiai ne itin talpūs ir labai žolėti. Be to, atrodė, kad ši vieta neturi šarmo, jaukumo (skirtingai nei įprasta Zaraso sala ar koks Skinderiškis), joje įsivaizduočiau kokio popselio ar elektronikos festą, ne Juodaragį. Gal taip tik todėl, kad pasigedau tradicinės vėsos, lietaus, nuo debesų krintančios prietemos.

Bet visa tai niekis, galima nurašyti į buržujišką bambėjimą dėl patogumų ir kitokių išsigalvojimų trūkumo. Tai kas tikrai labai neįtiko – pirmyn ir atgal kursuojantys automobiliai tuo pačiu keliu, kurį iš esmės galima pavadinti tranzitiniu pėsčiųjų taku. Jis jungė palapinių miestelį, pirties paplūdimį ir didžiąją sceną su didžiuoju paplūdimiu, Amatų kiemu, Dūburio ir Eglyno scenomis). Vis eini, traukiesi į pašalių griovius ir jauti, kaip šnerves užpildo neasfaltuoto kelio dulkės. Dar svilina baisus karštis. Fu.

Neįspūdingai ir neypatingai praėjo festas, bet gana gerai, įprastai: ta pati jauki atmosfera, atsipalaidavę ir draugiškai nusiteikę žmonės, tin puikus šiųmetis Juodaragio elis, seniai matyti draugai ir pažįstami, kuriuos taip gera sutikti ir vėl per šį festą, kaip sutikau pernai, užpernai, užužuž… Tik muzikos norėjosi įvairesnės, bet turbūt įvairovė dėl Laibach buvo paaukota, tad šiemet be tradicinių grupių nelabai kas traukė. Karščio išsunkta ne itin ir norėjau kažką naujo atrasti, vaikščioti nuo scenos prie scenos, o dar šeštadienį šiek tiek sustreikavo sveikata, tad naktinę dalį klausiausi apsikabinusi šunį ir patogiai išsidrėbusi palapinėj. Vaizdą praradau, bet garsas visai neprastai II-ųjų Ramučių stovyklavietės link sklido. O dar tas fantastiškai žvaigždėtas dangus!

O čia keli kadrai, ką mačiau, kai žiūrėjau pro objektyvą:

IMGP2664 IMGP2643 - Copy IMGP2638

Dūburio saloje nemažai įvairių drožinių, kai kurie labai žavūs (kad ir šis paukštytis):

IMGP2674 IMGP2678

 

Juodaragio namo statybos – per vieną savaitę nedidelis namukas:

IMGP2553 IMGP2591 IMGP2607 IMGP2594

Sekmadienio rytas. Matyt, Ramučiai II nebuvo jau tokie ramūs…

IMGP2672

Šuniui muzika nė motais. Užtat kiek įvairiausių kvapų, šunų, maisto, kurį galima nugvelbti arba išsimaldauti, ir dar šitiek vandens aplinkui. Va kur tikrasis festivalis, va kur tikroji laimė:

IMGP2546 IMGP2614 IMGP2543 IMGP2676

Folko scena labai tinkamoje vietoje – ant akmenimis apjuosto kalnelio:

IMGP2535

Į salos ragą patekti galima tik pavojingu keliu:

IMGP2531 IMGP2552