Atėjo kartą Mikė Pūkuotukas į parduotuvę ir nori grąžinti balionėlį. Pardavėjas klausia:

-Ar negražus…

-Gražus, – sako Mikė.

-Tai gal spalva nepatinka?

-Patinka…

-Tai kas yra?, – remia meškiuką prie sienos pardavėja.

-Nedžiugina…, – numykia Mikė.

Tai va, nedžiugina. Viskas pasidarė taip pilka, be jokių atspalvių, tiesiog. Bet keisčiausia, kad to visai nepastebėjau. Kad ir kur eidavau, kad ir kas užklausdavo, visada sakydavau, kad sekasi mažų mažiausiai gerai. Ir pati tuo kuo nuoširdžiausiai tikėjau – juk neturėjau kuo skųstis, viskas tikrai gerai.

Na taip, gal darbo daugoka, bet juk labai patinka (!), dar po pagrindinio darbo yra ties kuo padirbėti ir ką raštelėti, na taip, gal darbe netrūksta įtampos ir pritrūksta geranoriškumo, gal šiek tiek per monotoniška viskas pasidarė, gal visko per daug į šiuos metus susikrovė, na taip, gal ir padorių atostogų neprisimenu kada beturėjau, gal dar žmonės ima ir nuvilia, bet jetau, argi yra ko čia skųstis, negi čia kas tragiškai blogo?  Ne karas ar maras. Tik sukis, gi tiek visko įdomaus, smagaus vyksta, o kiek progų pačiai į ką nors įsitraukti, kažko imtis! Sukis sukis sukis!

Na taip, gal ima nervinti net tie dalykai, kurie nenervindavo anksčiau, na taip, gal kartais išsilieji ant pirmo pasitaikiusio, na taip, gal kartais eini miegoti pavargusi ir atsikeli jausdamasi ne ką labiau pailsėjusi, bet kas gi čia tokio? Kai gyvenime baisesnių dalykų teko patirti, visa tai atrodo tokia smulkmenėlytė, kad tikrai nėr kuo skųstis. Gi viskas gerai, taip ir turi būti. Negali juk būti pernelyg lengva.

Bet iš tiesų skųsdavausi nuolatos. Ir ne aš viena. Kai pagalvoju, skųsdavosi ir tebesiskundžia daugybė žmonių aplinkui. Ir tai ne paprasčiausi pasikalbėjimai apie skaudulius, bet nuolatinis negatyvas kone dėl visko. Rodos, iš pradžių ilgai klausydavausi perdegusių kolegų ir draugų sunkumų, po to į tą pačią paradigmą įsiliejau ir aš. Ir net nepastebėjau, kur dingo pokalbiai apie idėjas, kultūrą, diskusijos, dalybos įdomesniais atradimais ir skaitiniais, asmeninius dalykus su šokia tokia saviironijos gaidele? Nunyko ir tiek. Bet kažkokiu fantasmagorišku būdu viskas vis vien atrodydavo gerai, eini ir negalvoji, kad gali būti kitaip.

O bet tačiau vis dėlto po vienos itin sunkios dienos ištraukusi panevėžietiško žodyno artileriją I. galiausiai tarė: Trūko plionkė.

Ir tada supratau, kad tikrai.

Aplinkui tiek visko įdomaus vyksta, bet bekartodama, kaip viskas gerai, taip atbukau, kad nelabai ką ir pastebėdavau, o jei pastebėdavau – neįvertindavau. Štai vasarą su dėde važiavome aplankyti močiutės. Grįždami laukuose matėme gausybę gandrų. Ne kelis ar keliolika. Keliasdešimt. Nesu to mačius, retai kada iš miesto išlendu, bet tuo metu taip nusispjaut buvo, kad galėjo nors ir tūkstantis jų ten dirvose maklinėti. Ir tą patį galėčiau papasakoti apie galybę nutikimų. Va taip ir gyvenu pastaruoju metu, pilka pilka, kur dairaus.

Sako, kad norint išgyti, pirmiausia reikia pripažinti problemą. Prie šito punkto jau galima dėti varnelę. Dabar telieka kažką daryti kitaip. Pavyzdžiui, vengti negatyvo, kuo daugiau visko nuleisti juokais – vis geriau negu nervintis, dažniau patylėti, jei kyla mintis skųstis ar pykti,  kokybiškiau leisti laisvalaikį ir iš tiesų pailsėti. Ir, svarbiausia, valgyti daugiau šokolado. Kodėl gi ne? Jis visada padeda.

O čia kelios akimirkos iš Žalgirio arenoje vykusio Nickelback koncerto. Niekada jų nesiklausiau, vos kelias dainas težinojau ir važiavau tik todėl, kad turėjom nemokamų bilietų. Nuomonės nepakeičiau, neįdomūs jie man, bet kaip gerai praleidau laiką! Tiesiog sugalvojau, kad taip turi būt. Ne kitaip. Taigi šokinėjau, kračiau galvą, nusiniūniavau, plojau ir lingavau. Kartais tiek ir teužtenka. Norėti.

20160916_143203

Noriu.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *