Dar praeitą savaitę pavydžiai žiūrėjau į I. Ji įsitaisė naują augintinę – kažkas išmetė cūcią, o ji su mama neatsilaikiusi priglobė. Nes kas čia tokio, pasakojo ji, ketvirtas šuo namie. Ar tris ar keturis – vis vien du kartus eiti pasivaikščioti reikia.  Taip jau nutiko, kad penktadienio vakarą mums irgi pasisekė – namuose atradom nelegalų įnamį ir nutarėm priglausi. Nes mes irgi geri ir faini.

Jis vargšas toks – alkas ir vienišas prisiglaudė prie mūsų radiatoriaus. Jam nesisekė – nežinia kiek laiko jo niekas nepastebėjo. Laimei, vakare sumanę išgerti vyno ir bepliauškindami į šviesą suskridusius uodus pastebėjom jį. Mažą nustekentą vorą. Arba vorę. Nepasisakė.

Įsitaisė (patogumo dėlei tarkim, kad jis) tokioje vietoje, kur niekas, akivaizdu, neįkliuvo, kur medžioklės plotai buvo pernelyg bergždi. Tad kai užmečiau uodo lavonėlį – jis jį tiesiog be jokio subtilumo čiupo čiulpti. Taip stipriai įsikibo, kad net visas tinklelis drebėjo.

Pavadinom Apolonijum – senovės graikų saulės dievo vardu. Jam tiesiog labai pritiko. Toks išdidus. Per daug fotkinom – pasitraukė lėtai, neskubėdamas, uodą su savimi nusinešdamas, žodžiu, nesužvaigždėjo. Užtat sausai iščiulpė ir pirmą, ir antrą uodą. Tikiuosi, kad ir šiandien užmestas trečias įtiks. M. sako, kad nereikia jo tiek maitinti – storas liks. Bet juk nieko baisaus, visi mūsų augintiniai šiek tiek apvalaini. Be to, įtariu, kad žiemą uodai nebeatskris, tad tegu prisiėda iš anksto.

Pagalvojau, kad čia pats šauniausias mūsų augintinis – rūpintis beveik nereikia, meilės irgi nereikalauja. Tik kartais kokio mažo sultingo uodo ar kitokio lavonėlio. Jo nereikia nei glostyti, nei šukuoti, nebando nukniauti pusės lovos, nesmirda jo kraiko keisti irgi nereikia – jis pats nusimezga savo gardelį. Tikra meilybė ir paprastas kaip trys kapeikos.

Taip taip, fotkinti su rankiniu makro yra baisiai sunku. Todėl ir neatsiskleidė visas jo gražumas. Bet dėl to ant jo nepykite ir nesibjaurėkite.

3 2