Vakar pirmą kartą apsilankiau Lituanicone, kur fantastika ir realybė susitinka, taip sako paantraštė. Tai toks fantastikos mėgėjų festivalis, vykstantis jau 27-ąjį kartą (vajė, negi gimėme tais pačiais metais?!). Šiaip turi jie savo puslapį lituaniconas.lt, bet anas nelabai informatyvus – tik niūdienos aktualijos, o istorijos nė su žiburiu nerasi. O įdomu būtų. Todėl čia tik keli žalio lankytojo pastebėjimai apie renginį.

Žmonės. Žmonių padoriai, bet ne tiek, kad būtų minios. Užtat gausybė plaukuotų žmonių. Gražu. Paminėjus Eridaną nostalgiškai linksi, nusišypso, dūsauja. Visi kažkokie atsipūtę ir laimingi, šurmuliuoja, vidury paskaitos ima diskutuoti. Toks mielas lengvas chaosėlis, jokio susikaustymo, hierarchinių santykių, žodžiu, gera atmosfera.

Kadangi mačiau kvietimą persirengti įvairiais kostiumais (taip sakant, cosplay’int), tikėjausi daugiau visokių fėjų, robotukų ar kitokių maniakų. Bet buvo vos kelis – Darth Vader, Ghost Busteris, lapinas ir dar kažkas (žiūrėti nuotraukas apačioje).

Ką ten veikti? Daug ką. Galima žaisti stalo žaidimus arba realaus laiko vaidmenų žaidimą (aka LARP – live action roleplay), dalyvauti rašymo konkurse, klausytis paskaitų ir diskusijų (aš būtent to ir ėjau), klausytis skaitomos fantastikos ar papraščiausiai užkandžiauti valgykloje. Kodėl gi ne? Yra renginių ir vaikams.

50 fantastinės literatūros perlų pradedančiajam. Pranešimą skaitė Adomas Rutkauskas. Na, per 45 minutes pristatyti 50 kūrinių – tikrai fantastiškas iššūkis, kurio įgyvendinti, kaip buvo galima numanyti, nepavyko. Sudėtinga per mažiau nei minutę pristatyti tekstą  įtikinti, kad verta skaityti, o dargi kalbėti apie labai skirtingus kūrinius (ir fantasy, ir mokslinę fantastiką, postapokaliptinę literatūrą ir pan. Ypač sunku tokiu atveju įvesti kokius nors nuoseklesnius palyginimus ir t. t.), taigi dauguma knygų pristatyta gana paviršutiniškai. Bet buvo visai įdomu apsišviesti, kas Lietuvos fantastų laikoma gera literatūra.

Ėjau tikėdamasi išgirsti daugybę baisiai geekiškų ir negirdėtų knygų, bet paaiškėjo, kad dalį esu skaičius, o didžiąją dalį žinau ir ketinau kada nors perskaityti. Jėj! Be to, pasižymėjau keletą  negirdėtų tekstų, kuriuos norėčiau perskaityti. Visas 50-ies knygų sąrašas bus kažkada internete, tad pasidalinsiu tik keliais pastebėjimais.

Buvo vaikų literatūros kūrinių, pavyzdžiui, V. Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką, C. S. Lewiso Narnijos kronikos, N. Gaimano Kapinių knyga,  Le Guin Žemjūrės burtininkas, J. K. Rowling Haris Poteris ir dar kelios, atrodo. Pagalvojau, kad jėga, jog visiškai rimtai šalia suaugusiųjų literatūros pristatoma ir vaikų. Ne taip ir dažnai taip daroma.

Kadangi žadėjo fantastikos perlus, tokių ir tikėjaus, bet ne visai taip buvo. Apskritai pasigedau nuorodų, kas yra laikoma gera fantastika ir kodėl (nebūtinai tiesiogiai išsakyto, bet kažkur pasakojimo paraštėse jaučiamos vertinimo paradigmos), nes, pavyzdžiui, kokia Gaimano Kapinių knyga yra visiška vidutinybė, tad sunku suprasti, ką ji veikia tarp perlų. Tuo labiau į skaidrę įdėtas tragiškas lietuviškas leidimas, bent jau anglišką publikai rekomenduotų…

O dėl vieno kūrinio labai norėtųsi pasiginčyti. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad G. Orwello Gyvūlių ūkį kas nors laiko fantastika. Na taip, ten  gyvuliai šneka, bet juk tai absoliuti parabolė. Ar ne?

Kaip technologija virsta magija ir atvirkščiai: arba aukštosios Viduržemės elfų technologijos. Pranešimą skaitė Kąstytis Zubovas.

Žodžiu, žmogus norėjo parodyti, kad magija J. R. R. Tolieno knygose nebūtinai iš tiesų yra magija. Pavyzdžiui, ir Hobite, ir Žiedų valdove pasakojamos istorijos yra užrašytosi hobitų (Bilbo Beginso ir Frodo). O hobitai gana technologiškai neišsivysčiusi padermė, todėl susitikę su elfais jie nuolat mato fantastiškus dalykus, kuriuos vadina magija, nors patys elfai to magija nelaiko.

Pranešėjas tokią teoriją grindė ir pačiu tekstu, ir Tolkieno pasisakymais, ir mėgino pritraukti realaus gyvenimo pavyzdžius, kuomet panašiai nutinka. Pavyzdžiui, pirmykštėms tautelėms šiuolaikinės žmonių naudojamos technologijos atrodo kaip magija. Tam iliustruoti pasirinkti Kargo kultai (jei nežinot, kas tai, pasimelskit Googlui). Antras pavyzdys apie mus pačius. Kasdien naudojamės galybe technologijų, kurių iš esmės didelė vartotojų dalis nesupranta, taigi kone magija visa tai, teigė Zubovas. Užvirė šokia diskusija, bet pernelyg neišsiplėtojo. O gaila. Man šis argumentas pasirodė keistas ir silpnas, daug įtikimesnis su Kargo kultais. Nes, skirtingai nuo tų žmonių, šių dienų vartotojas gali pakankamai lengvai gauti informaciją ir išsiaiškinti, kaip vienas ar kitas daiktas veikia, tame nėra jokios mistikos, o jei kartais ir pavartojamas žodis magija ir stebuklas, tai metaforiškai, o ne todėl, kad manytų, kad čia kažkas antgamtiško.

Fantastai ir filosofai – proto broliai. Pranešimą skaitė Vainius Volungevičius. Trumpai tariant, lygino, kuo geekai ir filosofai yra panašūs, o panašūs tuo, kad naudoja panašias metodikas: mėgsta klasifikacijas, nagrinėti, minties eksperimentus ir diskusijas, be to, fantastiniai siužetai kartais tampa filosofų tyrimų medžiaga.

Daugiausia dėmesio pranešėjas telkė į filosofus ir įrodinėjo, kaip jie darydami visokius epitemologinius, etinius, metafizinius minties eksperimentus, kūrė įvairius fantastinius scenarijus, kokie daromi ir fantastikoje. Na, pavyzdžiui, apie matricą, laisvą valią, moralinius pasirinkimus ir pan. Visai smagus ir informatyvus apžvalginis pranešimas.

Lietuvos rašytojų fantastų diskusija. Dalyvavo Andrius Tapinas, Neringa Vaitkutė, Justinas Žilinskas ir dar pora, kurių nežinau ir neįsiminiau pavardžių, o programoj neparašyta. Bėda.

Šiaip gana nyki diskusija buvo, klausimai labai standartiniai (kada pradėjo rašyti, kada susidomėjo fantastika, kada įsitraukė į fantastų gretas, kaip rašo ir pan…). Klausimai gal ir nieko būtų, jei susilauktų charizmatiškesnių atsakymų, o bet tačiau, atrodė, kad pašnekovai išsisėmę, nors juokauti bandė nemažai . Įdomesni klausimai pasirodė tie, kurie buvo ne apie ego, o platesni – apie kultūrą, fantastikos padėtį ir vietą šiandien. Pavyzdžiui, šiek tiek kalbėta apie fantastikos padėtį sovietmečiu. Visi sutarė, kad tuo metu buvo skatinama mokslinė fantastika dėl imperialistinių užmačių kosmoso atžvilgiu, o fantasy nevertinama, daugiau skiriama vaikams. Kalbėta ir apie fantastikos padėtį šiandien. Dauguma sutiko, kad į fantastiką leidyklos žiūri atsargiai, pritarė Tapinui, kad jis prieš kelis metus šiek tiek atvėrė vartus, bet jais niekas nepasinaudojo, taigi labai liūdna. Tik į šio klausimo aptarimo pabaigą lyg ir prisiminta, kad šiaip jau fantastikos leidyklų produkcijoj per akis – kone dominuojantis paauglių literatūros žanras. Čia, kaip ir pirmojo pranešimo metu, kiek pasigedau kažkokio elitizmo, aiškumo, ką jie laiko gera fantastika ir kodėl. O kai viską – ir gerą fantastiką, ir popsą, ir kartais net tą vadinamąją rimtąją (aukštąją) literatūrą, kurioje yra fantastikos elementųm mauna ant to paties  pagalio, sunku susigaudyti, tokiam žaliam klausytojui kaip aš.

Suma Summarum. Festivalyje praleistų kelių valandų negaila, buvo ir įdomu, ir naudinga, ir šiaip smegenis pravėdinau visai kitokioje nei įprasta aplinkoje. Matyt, reiks ir kitiemet eiti.

5 6 8 4