Su kolegėmis dirbame pirmame pastato aukšte, nuo žolės iki palangės gal kiek daugiau nei pusė metro. Ir štai jau kelias savaites mus vos ne kasdien aplanko maža mergaitė, su močiute einanti į darželį, ar mokyklą. Sunku nuspėti, kiek jai.

Iš pradžių ji galbūt praeidavo ir tiesiog matydavo mus dirbančias. Vienintelis mūsų langas tuo metu šviesdavo. Mes ją pastebėjome tik tada, kai ji pradėjo mums mojuoti. Pirmą kartą nedrąsiai, antrą jau drąsiau, trečią, matydama, kad mes nusisukusios, barkštelėjo į stiklą ir vėl pasisveikino. Visus kartus mes atmodavom jai atgal. Tai tapo ritualu.

Šiandien mergaitė ir vėl ėjo pro šalį, tik visų mūsų nuostabai susitikimui jau buvo pasirengusi iš anksto – ne tik mojavo, bet dar ir ant lapelio buvo užrašiusi savo vardą. Ant mažo lapeliuko “Agnė” ir tiek.

Toks mažas dalykėlis, bet taip miela ir smagu. O rytoj, jei susitiksim, mes jai irgi ką nors atsakysim.

Jpeg