Kai į rankas gavau savo pirmąją knygą – ir nekantrus džiugesys drebino, ir norėjosi susigūžti. Susigūžti, nusisukti ir apsimesti, kad nieko neįvyko, kad šitos knygos nėra arba aš su ja niekaip nesusijusi.

Baisu, neįprasta ir keista.

Viena vertus, visi kritiniai gebėjimai atsijungia – sava ir viskas. Kita vertus, jei ir bandai ką nors apie tai pagalvoti, tai tik neigiami dalykai ir klaidos krinta į akis. Todėl apžiūrinėju – dabar jau visą tuntą egzempliorių, gulinčių ant stalo, – ir jaučiu didelį nepasitikėjimą ir įtarumą.

Keista, kad toks atsitiktinumas, nutikęs kažkada po bakalauro baigimo, dabar yra knyga. Nutikęs šiaip sau ir be jokio tikslo ar prasmės. Nutikęs tada, 4 valandas keliaujant į Lietuvos šiaurę, vėliau sėdint prie upės, iš dyko būvimo.  Ant suglamžytų ir vėliau kiek aplietų lapų jis buvo beformis ir mielas, dabar dailus, gražiai iliustruotas, tvarkingas, bet, rodos, jokio ryšio tarp pirmojo teksto ir to, kas yra dabar.

Gal taip ir numiršta autorius. Ir tai labai gerai.

Įdomu, ką ten išskaitys kiti. Brūkštelkit, jei bus noro (eklei.laiskas@gmail.com). 🙂Jpeg