Kaip vieną nemaloniausių incidentų bibliotekoje prisimenu, kai dar pradinukė ar kokia penktokė būdama pavėlavau grąžinti knygas į biblioteką. Skola, rodos, buvo apie 1 litą. Susiraukusi bibliotekininkė po moralo pirštu mostelėjo į duris ir paaiškino, kad reiks paėjėti kažkokiu nepažįstamu koridoriumi, tuomet rasti kažkokią būdelę ir susimokėti. Tirtėdama it drebulė po ne itin malonaus sutikimo, padariau kaip liepta.

Ėjau ėjau, maniau, kad pasiklydau, koridoriuje tuščia it būtų 10 valandos kavagėris (tiek to, čia kita istorija…), bet galiausiai radau, ko reikėjo. O ten dar tuščiau nei koridoriuje, gal net vėjas švilpė ir nešiojo dulkių kaltūnus. Arba mano vaizduotė. Aš laukiau laukiau, ėmiau ir nervintis, ir jaustis dar nejaukiau, gal net šiek tiek apsiašarojau slankiodama pirmyn ir atgal laukdama nuodėmių atleidimo.

Dabar sakyčiau, na ir kas? O tada bijojau grįžti, nes vėl aprėks, todėl gerą valandą pralūkuriavau prie būdelės. Kol iš kažkur kyštelėjo ne ką malonesnės už aną bibliotekininkę moteriškės galva, ir galėjau išklausiusi dar vieną pamokslą sumokėti didingąjį litą. Gal netgi su Žemaite.

Brrr.

nuotr. Vygaudo Juozaičio, Lietuvos Nacionalinė biblioteka

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Šią istoriją prisiminiau internetuose aptikusi žinią, kad Niujorko viešoji biblioteka, valdanti didžiausią Amerikoje 88 bibliotekų tinklą, paskelbė ketinanti nutraukti baudų rinkimą iš vaikų už pavėluotai grąžintas knygas. Tą padariusios jau yra ir kelios kitos Jungtinių Amerikos Valstijų bibliotekos.

Baudos neatsiejama Lietuvos ir daugybės kitų bibliotekų realybė. Jomis siekiama maksimalizuoti bibliotekų turto panaudojimą, o tai ypač svarbu esant ribotiems ištekliams. Turbūt kiekvienas bibliotekų lankytojas, ypač mokyklos laikais, susidūrė su situacija, kai programinę ar itin populiarią knygą bibliotekininkas prašo grąžinti ne per 30 d., o per dvi savaites ar „kuo greičiau“. Heh, universitete kartais šiaip ne taip išsiderėdavau, kad knygą duotų iki ryto…

Jei negrąžinai laiku – susimokėk, o už surinktus pinigus biblioteka gali įsigyti naujų taip reikalingų leidinių. Pavyzdžiui, Lietuvoje lėšos, skiriamos knygoms įsigyti, nepasiekė ikikrizinio lygio, o dar infliacija, brangstančios knygos, suma summarum leidinių įsigyjama ne tiek ir daug: 2008 m. teko 74 centai vienam gyventojui, o iš viso įsigyta 105 tūkst. leidinių, 2016 m. – 69 centai, o už juos beveik 60 tūkst. leidinių.

Pavėlavę vaikai iki šiol Niujorke mokėdavo po 10 centų už knygą (suaugusieji daugiau nei dvigubai daugiau – 25 centus). Skelbta, kad 2015 m. iš baudų už pavėluotai grąžintas knygas ir kitus dalykus, kuriuos galima pasiskolinti iš bibliotekos, pavyzdžiui, plokšteles, CD ir pan., buvo surinkta 5,5 mln. dolerių. Atrodo, neblogai, bet  „Library Journal” sako, kad dažniausiai surinktos baudos sudaro mažiau nei 1 proc. bibliotekų biudžeto. Čia, žinoma, grynosios pajamos, nepaskaičiuota, kiek pati baudų surinkimo sistema suryja.

Aišku, finansavimas bibliotekoms skaudus reikalas tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje, tačiau Niujorko viešosios bibliotekos prezidentas Anthony Marxas išsako kiek kitokį požiūrį į baudų rinkimą iš vaikų – jis sako, kad jie neužsiima baudų surinkimo verslu, jų tikslas – skaitymo skatinimas: „Mes norime, kad Niujorko vaikai skaitytų, kiek nori ir kiek mes juos sugebame paskatinti tai daryti.

Anot jo, neretai vaikai jaučiasi nemaloniai, kai tenka mokėti baudas, pasitaiko, kad bijo tėvų prašyti pinigų, o kartais patys tėvai nenori, kad vaikai skolintųsi knygas iš bibliotekos, nes prisirinks baudų. Ir šios įžvalgos dėl baudų pasitvirtino – prieš penkerius metus Niujorko viešosios bibliotekos tinklas visiems vaikams panaikino susikaupusias baudas ir 80 tūkst. vaikų sugrįžo į bibliotekas. Girdėjau, kad ir Lietuvoje ten, kur Bibliotekų savaitės metu taikoma tokia akcija, ateina senų skolininkų.

Kitų Amerikos bibliotekų pavyzdžiai, rodo, kad piniginių baudų panaikinimas netgi išėjo į naudą – lankytojai pradėjo geriau vertinti pačias bibliotekas, padidėjo knygų cirkuliacija, o 95 proc. vėluojančiųjų knygas grąžino praėjus vos savaitei nuo termino pabaigos.

Dabar niujorkiečiai ketina pereiti prie sistemos be baudų – grąžink knygas ir pasiimk naujų. Kol negrąžinsi, naujos paprasčiausiai nebus išduodamos.

Man tai atrodo daug geresnė sistema negu imti baudas. Apskritai už tokį nieką imti pinigus iš vaiko atrodo negražu, net amoralu, o ir šiaip labai nemalonu (bent jau man). Retai tenka dirbti aptarnavime, bet kai dirbu – niekada neimu baudų (jei dabar perskaitytų tai kolegos iš aptarnavimo skyriaus, baisiai susirauktų ir dar ausis išūžtų…).

O ką manote jūs?

EKLE

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *