Va taip ir vadinasi rašytojos Kate Klise straipsnis (tik metai buvo ankstesni), publikuotas Huffpost.com naujienų portale. Pasirodė visai įdomus – nors kai kas itin tolima lietuviškajam kontekstui, bet yra ir vertingų pastabų, o iš šiaip smalsu, kaip ten kitur, t. y. už Atlanto. Tad ėmiau iš išverčiau miklindama smegeninę. 

„Prieš dešimt metų susitikinėjau su bendrosios praktikos gydytoju. Jis buvo šaunus vyras, bet supratau, kad mūsų santykiai pasmerkti, kai vieną vakarą jis paklausė: „Na, tai kada parašysi knygą suaugusiesiems?“

Nusijuokiau, nes nebuvau tikra, kaip į tai atsakyti. Bevažiuojant namo šmėkštelėjo atsakymas: „Ar žmonės to paties klausia ir pediatrų? Kada pradėsi rūpintis suaugusiaisiais?“

Niekas nemano, kad pediatrija yra kažkuo prastesnė už kitas medicinos sritis. Tad kodėl kai kurie mano, kad vaikų literatūra yra menkesnė? Aš dievinu kurti vaikų literatūrą. Jums galbūt irgi patiktų. Štai 10 priežasčių, kodėl:

1.      Vaikai skaito daugiau už suaugusiuosius. Neseniai bibliotekininkas man papasakojo, kad žmonės dėl malonumo daugiausia skaito penktoje klasėje. Ir aš tuo tikiu. Mano knygos, kurios skirtos vaikams nuo 8 m. iki 12 m., yra perkamos gausiausiai. Anot tyrimo, atlikto Amerikos leidėjų asociacijos 2014 m., būtent vaikų ir paauglių knygų leidyba patyrė didžiausią augimą.

2.      Vaikų rašytojai gali gyventi iš rašymo. Ne iš karto, žinoma. Karjeros pradžioje man sakė, kad turiu išleisti penkias knygas, o tuomet galėsiu mesti žurnalistės darbą. Paaiškėjo, kad veikiau reikėjo priartėti prie 10 knygų ribos. Taip pat paaiškėjo, kad nors ir labai smagu matyti savo knygas knygynų lentynose, daugiausia knygų įsigyja bibliotekos ir mokyklos. Jos perka didžiulius kiekius, ypač tada, kai knyga būna nominuota kokiam nors apdovanojimui arba patenka į rekomenduojamų skaitinių sąrašus.

3.      Holivudas dievina vaikų knygas. Kone kiekvieną savaitę vietinis kino teatras į repertuarą įtraukia populiarių vaikų knygų ekranizacijas. Nė viena iš mano knygų dar nepateko į didžiuosius ekranus, bet kino studijos jau atsirinko penkias. Tai reiškia, kišenę šildantis čekis pasiekia mano pašto dėžutę. O gal ir du, jei studija atnaujins sutartį.

4.      Vaikų literatūros pasaulis yra svetingas. Taip, išleisti knygą geroje leidykloje ar net susirasti literatūros agentą dabar sunkiau nei bet kada anksčiau. Bet egzistuoja nuostabi organizacija, skatinanti vaikų literatūros kūrėjus – tai Vaikų knygų rašytojų ir iliustruotojų asociacija. Susimokėjęs nario mokestį gali prisijungti prie asociacijos ir dalyvauti jos rengiamose konferencijose, kur sutiksi redaktorių, agentų bei kitų rašytojų. Visi jie suteiks vertingos informacijos ir paramą. Gal ir neišeisi iš susitikimo su sutartimi, bet turėsi galybę vizitinių kortelių, tad  vos pabaigęs savo šedevrą galėsi susisiekti su redaktoriais ir agentais.

5.      Vaikų rašytojai gauna neblogus honorarus už susitikimus. Daug suaugusiųjų knygų rašytojų papildo savo pinigines mokydami koledžuose. Pilnu etatu dirbantys dėstytojai uždirba neblogai, bet dėstytojų padėjėjai – bergždžiai mažai. Vaikų rašytojams pasisekė labiau. Mes kviečiami į mokyklas, bibliotekas, advokatų kontoras ir kompanijas, patenkančias į didžiausių 500-uką, pasidalinti savo rašymo patarimais ir strategijomis. Už susitikimą daugumai vaikų rašytojų mokama 1000-2500 dolerių per dieną bei apmokamos kelionės išlaidos. Jei laimi Niuberio medalį, gali išsiderėti dar daugiau.

6.      Vaikų knygos gali būti ir kvailos, ir rimtos. Mano knygose sutiksite kalbančių pelių, paikų siužetų ir Viktorijos laikų vaiduoklį. Kiti rašytojai, pavyzdžiui, Suzanne Collins („Bado žaidynės“) ar John Green („Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“) narplioja rimtesnes temas. Reikalas tas, kad viskas tinka vaikų ir jaunimo literatūroje. Gali netgi keiktis, jei esi įsitikinęs, kad to reikia, ir,  žinoma, jei rašai paaugliams, o tavo vardas nėra Laura Ingalls Wilder [„Namelis prerijose“ kūrėja, – mano pastaba].

7.      Jei rašai vaikams, atsidursi geroje draugijoje. E. B. White parašė daug puikių knygų ir esė suaugusiesiems, bet greičiausiai jį atsimins kaip klasikinių vaikų knygų – „Šarlotės voratinklis“ ir „Peliukas Siuartas Litlis“ – kūrėją. Charlesas Dickensas taip pat rašė rimtą literatūrą. Bet jei paklaustumėte žmonių, kokią jo knygą jie atsimena, lažinuosi, kad dauguma sakys „Kalėdų giesmė“. Kodėl? Nes pirmą kartą ją skaitė ar matė spektaklį būdami vaikai.

8.      Tai sunkiau, nei atrodo, bet ir daug smagiau. Rašyti vaikams nėra lengva. Vaikai numes istoriją, kuri jų nesudomina, neužburia, nesužavi, nejaudina ar negąsdina. Bet kai randi kelią į skaitytojo vaizduotę, pasitelkęs kažką tokio paprasto kaip žodžiai ant popieriaus, ką gi, niekas nesuteikia daugiau pasitenkinimo.

9.      Pigiau nei psichoterapija. Kone kiekvieną kartą ėmusi rašyti ką nors jauniesiems skaitytojams grįžtu prie savo vaikystės potyrių. Rašiau apie gyvenimą didelėje šeimoje, prastas šukuosenas, tėvų mirtį, džiaugsmą sutikus seną draugą ir daug kitų dalykų. Taip jau yra: manai, kad rašai vaikams, bet iš tiesų rašai sau – arba sau vaikystėje.

10.  Vaikų rašytojai gauna šauniausius gerbėjų laiškus. Praeitą savaitę sulaukiau skaitytojo iš Oak Parko, Ilinojaus, kad mano knygų serija „Senųjų kapinių gatvė 43“ jam buvo „it draugas nuo antros klasės.“ Dabar šeštoje klasėje besimokantis gerbėjas taip pat rašė: „Net dabar, kai skaitau šiek tiek rimtesnes knygas („Mobį Diką“ ir „Mažąsias moteris“), jei negaliu užmigti ar nurimti, viena iš jūsų knygų man pagelbsti.“ Mano akys sudrėksta. Jums tai irgi nutiks, kai sulauksite panašaus laiško. Šie neįkainojami laiškai padeda pajusti, kad tai, ką darau, yra vertinga. Argi tai nėra, ko kiekvienas trokštame iš savo darbo?

Kai pagaliau parašiau knygą suaugusiems „Rankinėje“, ją gerai pirko Italijoje ir Indonezijoje, bet retai ką nors išgirsdavau iš gyvenančių čia [JAV, – mano pastaba]. Tuo tarpu laiškus iš jaunųjų skaitytojų, kurie skaitė mano knygas, kartais net kelis kartus, gaunu kiekvieną savaitę. Mano naujoji draugė iš Oak Parko sakė, kad ji išmoko mintinai vieną iš mano knygų (joje 136 puslapių).

Taigi kai kitą kartą kas nors paklaus, kada ruošiuosi parašyti knygą suaugusiesiems, tikriausiai pasakysiu tiesą: mieliau rašysiu vaikams.“

Vaikų knygos diena 2017. Eglės Baliutavičiūtės nuotr.