Iš karto pranešu, kad pavadinimo pirmoji dalis yra smarkiai hiperbolizuota, o antroji labai itin sušvelninta. Taip, žinoma, dėl to, kad tai yra click bait‘as, be to, išgyventi lėktuvo avariją skamba daug geriau nei skundai apie žemiausio lygio aptarnavimą atšaukus skrydį. Ir vis dėlto visa tai, ką pavadinimas sako, yra tiesa.

Linksmoji dalis. Avarija.

Tai nutiko Kanados žemėse, Toronto Piersono oro uoste. Rugpjūčio 3 d. 22.05 su Lenkijos oro linijomis (LOT) turėjau pakilti, užmigti ir ramiai sau skrieti į Varšuvą. Labai mėgstu punktualumą, tad kai laiku įlaipinimas pradėtas nebuvo, ėmiau mintyse keikti linijas ir mintyse klasifikuoti kone visus skaitytus neigiamus atsiliepimus apie šios bendrovės darbą. Vis dėlto, po 5–10 minučių nuo numatyto pakilimo laiko pradėjo leisti keleivius. Bent jau buvau viena pirmųjų, nes sėdėjau gale.

Staiga įgula pradėjo daug ir emocingai čiauškėti lenkiškai, prie jų prisijungė ir keli salone buvę lenkakalbiai keleiviai, vis žvilgčiojo pro langą. Nelabai kreipiau į tai dėmesį, jie ten taip mėgsta kalbėtis lenkiškai, kad tiek kelionės pirmyn, tiek kelionės atgal metu net buvo kilusi mintis, kad dardu Lenkijoje tarpmiestiniu autobusu į kokį vietinės reikšmės miesteliūkštį.

Tai va sėdžiu. Kažkodėl daugiau žmonių salone nesirodo. Hmm… sėdžiu, o įgula toliau čiauškia. Tada keli žmogeliai keliai pakyla ir išeina. Aš vis dar sėdžiu, bet ir man pagaliau angliškai pasako, kad reikia eiti iš lėktuvo. Ką??? Ne, jokio paaiškino, reikia eiti ir tiek.

Slinkdama tuo stikliniu koridoriumi matau daug švyturėlių, keleiviai traukia savo aparatus ir fotografuoja. Bet aš kone paskutinė ir mus ragina eiti kuo greičiau. Kone vogčiomis matau, kad LOT Dreamliner‘io ir Air Canada Rouge‘o sparnai susikabinę, bet gerai nesimato, ar tai rimta. Tai va taip aš išgyvenau lėktuvo avariją nė pati to nežinodama.

Pasirodo, kad būtent įlaipinimo metu Air Canada lėktuvo sparnas įpjovė mūsų lėktuvo sparną. Kažkas sakė, kad girdėjo šaižų garsą, keli kiti pagalvojo, kad nudribo metalinis lagaminas, o pora tokių kaip aš nepajuto nieko. Sakyčiau, nuvilianti patirtis, bet vis vien gerai skamba ir faktus atitinka pasakymas, kad išgyvenau lėktuvo avariją.

Dabar galėsiu pasakoti šią istoriją, kai kam nors neturėsiu ką pasakyti, bet socialinės aplinkybės skatins palaikyti pokalbį. Tada sakysiu: „Nepatikėsi, bet kartą aš išgyvenau lėktuvo avariją! Na, ne katastrofą, bet tu paklausyk…“

Vieno iš keleivių daryta įvykio nuotrauka:

Air Canada įkirto LOT'ui

Niūrioji dalis. Kaip LOT‘as elgėsi su savo keleiviais

Grįžom nedidelė grupelė iš lėktuvo į laukiamąjį. Ten dar beveik 300 žmonių. LOT‘as nieko neaiškina. Stypsom. O ką daryt? Nuo vienos kojos ant kitos, nuo pirštų ant pėdos, va taip ir linguojam. Akys išpūstos, ausys stačios, gaudom kiekvieną žodį. Avių banda laukia paaiškinimo. Pfff, mažutėliai, kaip pasakytų Tapinas.

Per garsiakalbius išgirstam, kad Air Canada skrydis neatšaukiamas. Per garsiakalbius girdime, kad LOT‘o skrydis atšaukiamas. Tada dar mažiausiai pusvalandį avių banda stovi. Nes kam tie paaiškinimai, kam nurodymai, kas vyks toliau, kam tas keleivių nuraminimas? Tegu džiaugiasi, kad po stogu gali stovėti. Pasigirsta pasipiktinusiųjų pasiūlymai keistis lėktuvais – tegu duoda mums tą kanadietišką. Va taip ir ne kitaip, jei prisidirbai – tai ir srėbk.

Žodžiu, stovim. Ir bambam. Ir vis daugiau. Galiausiai gerokai po 11 val. sako, kad reikia grįžti į laukiamąjį, kur vyksta keleivių registravimas (check in). Einame link laiptų, bet apsauga mums sako, kad grįžti negalime, reikia laukti, kol LOT‘as įleis mus į liftą. Laukiame, chaosas didėja.

Lipame, bet žinoma ~300 žmonių į vieną liftą netelpa, pirmuosius lyg ir kažkas lydi, kiti važiuoja kažkur. Taigi vieni patenka į registracijos zoną tiesiog, o kiti kažkur pasimeta ir praeina pasienio patikrą lyg atvykdami į šalį. Aš irgi. Pildome popierėlį ir einame. Apsauga neinformuota apie įvykį, bet galiausiai pasikalbėję telefonu praleidžia. Į formos langelį, kuriame klausia, kiek ketinu būti Kanadoje, įrašau klaustuką. Dailų tokį. Užtikrintą.

Jau gerokai po dvylikos prie registracijos LOT‘o moterėlė galiausiai pašūkauja, kad reikia eiti pasiimti lagaminų, o tada į pirmą aukštą, zoną prie įėjimo į oro uostą. Taip ir darome. Vėl minia chotiškai kažkur išsiskirsto. Užtat aš ir dar keli žmonės intensyviai ieškome lagaminų. Oro uosto darbuotojai nieko nežino, siuntinėja nuo vieno galo prie kito, mūsų lagaminų niekur nematyti, o erdvė ten didžiulė, rodos, devynios mantos karuselės. Galiausiai kažkokiu stebuklingu būdu sutinkame vieną darbuotoją, kuris vis dėlto šį tą žino, patikina, kad reikia vis dėlto mums eiti į pirmą aukštą. Einame ratais kvadratais ir atsiduriame pirmame aukšte, kur neva turėjome būti su lagaminais. Ten minia. Niekas, aišku, lagaminų neturi. Na ką, laukiame toliau.

Ateina apsauga, verslo klasės keleiviai vedami prie aptarnaujančio personalo ir greitai išnyksta. Bet nėr čia ko pavydėt, ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Tuomet ateina uniformuotas LOT‘o įgulos narys. Bando šūkauti, na, bent pabandykite jūs pašūkauti triukšmingoje zonoje 300-ams žmonių. Jis savo visą tiradą pakartoja kelis kartus ir daug maž visi jau žinome, kad reikia eiti į vietinių skrydžių bagažo išdavimo zoną, o dėl skrydžio perkėlimo kiekvienam asmeniškai tartis padiktuotu telefonu. Dar sako, kad lagaminų reiks palaukti kokias 10-15 minučių, nes jie dar neiškrauti, nes vyksta įvykio tyrimas. Na, ačiū už žinias, bet galėjot tai prieš valandą pasakyti!

Banda laukia lagaminų. 15 minučių tampa valanda, bet savo mantos sulaukiame. Na, beveik visi.

~1.30 val. nakties stovime pirmame aukšte ir laukiame maisto bei nakvynės. Niekas nieko neaiškina, jokios eilės niekur nejuda, tik išskirsto į atskiras grupes Toronto gyventojus ir visus kitus.

Daugiau LOT’o atstovų nebematome, situacijos valdybą perima kažkokie agentai, kurie kontaktuoja su LOT’u.

Kadangi tenka laukti labai ilgai ir per tą laiką imame abejoti, ko konkrečiai čia laukiame, bandome bent jau prisiskambinti duotu numeriu dėl bilietų. Kai kurie laukia pusvalandį, valandą. Šleikšti pasikartojanti melodija užpildo salę. Keliems žmogeliams, kuriuos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, pavyksta gauti naujus bilietus, kiti keikiasi ir stabdo skambučius, nes tik bateriją sekina ir pinigus siurbia. Aišku, ne už nieką – už tą šleikščiai saldžią melodiją iš kito ryšio galo. Kai kas dar tik stūgauja, piktinasi, o kai kurie jau pasiekia stadiją, kai viskas tampa nepaprastai juokinga.

Pasklinda žinia iš kelių keleivių, kad LOT‘as atsakinėja „Facebook‘e“. Bandome itin prastu oro uosto wifi ryšiu užtvindyti LOT‘o messenger‘į.

Prieš 3 val. nakties kiekvienam duoda žalią laminuotą kortelę su numeriu ir liepia laukti. Mus veš į viešbutį! Pagaliau! Viena likusi darbuotoja sako, kad dabar jau viskas gerai, rūpintis jau nieko nebereikia. Naujus bilietus kelionei mums paduos rytoj iš ryto, nes ji pati atvažiuos 8.30 į viešbutį, o tų, kurių nesutiks, bilietus pakiš tiesiog po durimis. Viešbutyje galėsime būti tiek, kiek reikia, o vėliau jau mus nuveš atgal į oro uostą, kad spėtume į naują skrydį. Va, pagaliau, čia tai aptarnavimas!

Po pusvalandžio sulaukiame autobuso ir apie 40 žmonių, turinčių mažiausius numeriukus, išlekia. Aš su jais. Beveik 5 valandą pasiekiame viešbutį. Kelionę prasnūduriavau, tad galiausiai sužinau, kad esame beveik už 100 km. nuo Toronto.

Registratūroje mums sako, kad reikia kreditinės su 50 eurų depozitui arba 250 dolerių grynais. Tokia politika. Bet mes nieko apie tai nežinome, ir net ne visi apskritai turi kreditines, o tuo labiau tokią sumą grynais, kai ruošiamės išvykti iš šalies. Tarp viešbučio darbuotojo, už mus situaciją atsakingo LOT’o atstovo ir kelių keleivių telefonu vyksta ilgas ilgas pokalbis. Kažkam kitame laido gale atrodo, kad turime duoti prašomą depozitą, labai diplomatiškas keleivis, perėmęs derybas iš isteriškos profesorės iš Lenkijos, aiškina, kad ne visi turi, galiausiai jei ir turi pinigų kortelėj, tai kur juos išsiimti (?!), galiausiai tai ne mūsų, o jų atsakomybė. Na ir taip pirmyn ir atgal kokias  20+ minučių. Šiaip ne taip susitariama, kad depozitą padengti apsiims jie, bet tik tiems, kurie tikrai neturi kreditinės arba pinigų. Dar tas iš kito laido galo, sako nesinaudoti viešbučio telefonu (?!!!).

Į kambarį patenku 6 valandą ryto. Užbaigiu procesą „Facebook‘e“ dėl bilietų ir einu miegoti. Jau beveik šviesu, o iki 8.30 ne tiek ir daug liko laiko. Mano nauja kelionė tik 22 val., tad lyg ir nėra dėl ko jaudintis, bet bijau likti be autobuso. O tai nebūtų labai keista po tokio chaoso. Vis dėlto nusispjaunu ir nusistatau žadintuvą 9.20. Aišku, atsikeliu anksčiau, nes nelabai ir miegojau. Taip pat aišku, kad tos darbuotojos nėra ir nebuvo. Bet yra viešbučio pusryčiai, o juk sakė, kad maisto čia neduos, nes atveš jie patys. Ir pusryčius, ir pietus, ir, jei reikės, vakarienę. Taip ir buvo, pusryčius atvežė pirmą valandą. Po sumuštinį ir buteliuką vandens. Ačiū!

Tai va, pirmą valandą pasirodo darbuotoja ir sako, kad 2.30 bus autobusas. Buvo greičiau 3.30, bet čia jau žiedeliai ir niekam šitai neberūpi. Sulaipinusi visus patikina, kad ji mūsų lauks prie registracijos, aišku taip nebuvo, bet niekas ir nesitikėjo. Keli žmonės gauna čekius vakarienei oro uoste, kiti negauna, nes nežinojo, kad juos duoda. Suteikia 15 eurų, už kuriuos realiai išeina užkandis. Na ir gerai, nėra čia ko persivalgyti per vakarienę.

Prieš skrydį scenarijus kartojasi. Pradėti įlaipinti turi 21.25, pradeda 22.05, kada jau turėtume skrieti. Laimei, šį kartą be jokių netikėtumų. Į dangų ir miegot. Varšuvoje, kadangi vėlavome ir nusileisti, tik per plauką bėgdami iš visų jėgų ir laikydamiesi klaidinančių nuorodų apie skrydžio vartus spėjame su kita lietuve į jungiamąjį skrydį į Kauną. Kas nutiko kitiems, kuriems buvo likę dar mažiau laiko persėdimui nei mums – nežinau. Užtat iš lietuvės, buvusios kitoje autobuso grupėje, sužinau, kad jie į kažkokį kitą viešbutį pateko tik 7 valandą ir jis jau buvo visiškai pilnas…

Dar keli pastebėjimai apie visą šį nuotykį:

Verslo klasės klientais buvo pasirūpinta greičiausiai, jie iš oro uosto dingo gan gretai. Suprantama, jie moka daugiau ir gauna daugiau ir geriau. Bet ekonominėje klasėje buvo mažų vaikų ir senų žmonių vežimėliuose… Girdėjau, kad vienas lenkas vežimėlyje, keliavęs vienas, buvo paliktas apskritai likimo valiai, nes jis nekalba angliškai, o LOT‘o darbą perėmę darbuotojai kalba tik angliškai.

Tiek LOT‘as, tiek tie agentai labai mėgsta D. Trumpą. Jie mums pasakė tiek alternatyvių faktų, kad visų nė nesistengiau sukišti į šį pasakojimą.

Kafkos iš naujo skaityti nenorėsiu dar ilgai.