Mėnuo Juodaragis (MJR) – kaip seni geri batai: neįtikėtinai patogūs, tvirti ir prie visko tinka, tad nė už ką neišmesi, bet kartais imi ir pagalvoji, kad jie tau darosi nuobodūs…  Prisimenu su kokiu entuziazmu į festivalį vykdavau prieš kelerius metus! Dabar irgi džiaugsmingai, bet jokio pakylėtumo. Pripratau, nebestebina ir šiaip senstu, kartu galbūt ir pats festivalis.

Šiemet antrą kartą Dūburio saloje vyko jau XX-asis festivalis, nors niekas nieko niekur ir niekada, man rodos, nežadėjo, kad jubiliejus bus kuo nors ypatingas, vis dėlto tikėjausi kažko. Ir nusivyliau. Užtat tikėjausi siaubingai prasto oro ir susikroviau pusę savo spintos, o saulė ėmė ir nušvietė visą šeštadienį. Ir pradžiugino. Va kiek man nedaug tereikia – nusiteikimo. Kuo blogiau nusiteikiu, tuo dažniausiai geriau būna. Bet ne kažin ką su tokiu gyvenimo motto.

IMGP5716Šių metų festivalio tema – Perkūnas. Tad nemažai paskaitų, meninių instaliacijų ir paprasčiausių lentelių su užrašai sukosi aplink tai: nuo Juliaus Žėko “Perkūnduobių” iki nuolat aidėjusio šūkio “Duokim veiksmo, po perkūnais!”, nuo it žaibas naktį žybčiojančios šakos iki daugybės paskaitų vienaip ar kitaip susijusių su perkūnu, žaibais, elektra. Nuo dalyvių eisenos “Būgnų Perkūnas” iki nuolatinio neramaus žvilgčiojimo į dangų (ar tik koks Perkūnas neatsirita).

O šeštadienį įspūdingai suliepsnojo Sigito Juknevičiaus ugnies skulptūra “Perkūno vartai”. Tie du dieną mieli buIMGP5868vę oželiai, susukti iš medžio, šakų ir šiaudų, naktį liepsnose atrodė kaip pragaro gyviai iš kokio nors siaubo filmo ar žaidimo.

Muzika kaip muzika. “Skylės” ir “Wardrunos” laukiau ir klausiau, “G&G Sindikatą” ir “Lemon Joy” su malonumu praleidau, jaukiai pietus leisdavau prie folko scenos… Ne viską, ką planavau paklausyt, suspėjau, nes kartais reikia ir su žmonėmis atsibendrauti, kuo nors skrandį pamaloninti, šunį pažaidinti, o kartais nori nenori turi rinktis, nes nepersiplėši, kai keliose scenose kažkas įdomaus vyksta… Bet tai apie kone visą MJR programą galima pasakyti – alternatyvų jame tikrai netrūksta.

Be muzikos kitų reginių akims ir čiupinių rankoms buvo į valias. Amatų kieme daug ką buvo galima ne tik įsigyti, bet ir tiesiog paliesti, išmėginti, susikurti pačiam, paragauti ar tiesiog išklausyti pasakojimų apie senųjų dirbinių gamybą, restauracijas, tradicijas ir pan. Nors ir vieta saloje kiemeliui labai netinkama, viskas pernelyg suspausta, bet ten visada jauku ir įdomu būna.

Taigi festivalis man buvo saikingai smagus. Gal net visai smagus, nes festivalis nėra tik organizacija, pramogos ir muzika, bet ir gamta, aplinka, žmonės. Laimei, baisulingosios purvynės buvo ištveriamos ir pavyko išvengti maudynių jose!

Ir vis dėlto norėtųsi organizatoriams palinkėti, bent šiek tiek pasitempti. Kad dalyviai jaustųsi žymiai patogiau reikėjo ne tiek daug: kelių kūgių šieno pažliugusiose vietose (visose, o ne keliose kažkuo išskirtinėse), žinančių, ką daro eismo reguliuotojų, jokių mašinų saloje ir spartos prie įėjimo, juk nebe pirmus metus prie vartų nusidriekia keliavalandinės eilės. Laimei, šiemet man jų patirti neteko, bet prieš pora metų dvi valandas mirkom lietuje…

O šiaip ačiū. Kaip visada gera sugrįžti.

IMGP5754

IMGP5793

IMGP5795

IMGP5858

IMGP5859

IMGP5868

IMGP5829

IMGP5839

IMGP5817

IMGP5733

IMGP5847

IMGP5888

IMGP5886

IMGP5787

IMGP5783

IMGP5853

IMGP5773

IMGP5731

IMGP5792

IMGP5759

IMGP5728

IMGP5790

IMGP5812

© Ekle.lt