Pasirodo, šiandien tinklaraščių (blogų) diena. Tad nusprendžiau publikuoti tai, ko gal iš viso nebūčiau į viešumą iškišus. Bet tiek jau to.

O buvo taip. Stovėjau itin ankstyvą liepos pabaigos rytą netoli stoties, turėjau keliauti tiesiai į Kauno oro uostą. Žmonių vos keli, visi laukia to paties. Kažkuriuo momentu taku mūsų iš už posūkio pasirodo nedidukė tvirtakojė mergina. Pirmiausia pagalvoju, kad tokia pati keliautoja – užsimerkus ji svajingai plaukė mūsų link. Tykiai tykiai. Poilgiai plaukai kiek užkritę ant švelnaus veido. Pradėjo lįsti pirmieji saulės spinduliai. Ir taip gražu akimirką buvo. Bet kai ji labiau priartėjo ir veidas geriau buvo matyti – pasidarė aišku, kad tikrai ji kažkur plaukiojo… paėmusi , akivaizdu, eilinę dozę.

Ėjo ir praėjo, o man jau autobuse kone snūduriuojant tas vaizdas niekaip neišgaravo ir susidėliojo va tokia lyrinės formos impresija:

*

Ryte prie stoties

Ten buvo ji

*

Klubai siauri

sijonėlis trumpas

Kojos it dramblio

Veidas irgi ištinęs

*

Ėjo ji lėtai

Atsargiai

Bet užsimerkus

Ji ėjo pro žmones

Ir šie traukės

Nepatenkinti

Suirzę

Šleikštulys kreipė jų antakių liniją

*

O ji nieko

Nė nematė

Ėjo lyg pro vabalus

Ji buvo tik sau

*

Jau švito

Ir ji jau buvo nušvitus

dawn-sunset-person-woman

Red textile

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *