Ne kartą girdėjau posakį „Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti“. Ypač paauglystėje, kai dauguma draugų aplink pradėjo mąstyti apie tai, ką „veiks suaugę“. Ši filosofija apie mėgstamą darbą, darbą nuo kurio kaifuoji, kuris tau teikia prasmę ir džiaugsmą buvo taip giliai įstrigusi, kad, rodos, buvo neatsiejama nuo mano mąstymo, taigi ir pasirinkimų.

Kaip skaniai dabar juokiuosi iš šio posakio – iš jo beviltiško optimistiškumo ir savo pačios jaunatviško naivumo (ne, tai nėra blogas dalykas).

Juokiuosi ne dėl to, kad būčiau nepatenkinta savo pasirinkimais. Ne, juokiuosi todėl, kad dirbu daug daugiau nei kada nors maniau, kad dirbsiu. Dirbu dėl to, kad patinka ir įdomu. Bet tai, kad man mano darbas labai patinka nekeičia to, kad vis dėlto tai darbas. O kai darbas teikia tiek gerų emocijų, tai ir ari. Tuomet darbas yra ir darbas, ir laisvalaikis, ir tai, kas užpildo mintis.

Dabar galvoju, kad mėgstamas darbas yra laimė, kas kad daug dirbi, ir laukiu, kol ateis metas, kada galėsiu iš to pasijuokti.

IMGP7535

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *