Susitikimai su vaikais, kai pristatau savo knygą “Brolis, kurio nereikėjo” man tikras iššūkis. Visada jaudinuosi. Per pirmąjį susitikimą, kuris, beje, buvo labai mielas ir šiltas, sugebėjau apsilieti vandeniu. Buvo juokinga. O jaudulys vis dar ima ir nuėjus į n-ąjį susitikimą, bet, laimei, išmokau virpėti iš vidaus!

Dabar, kai visa šitai rašau, esu tik ką grįžusi iš dvi dienas trukusių susitikimų su Rokiškio ir Rokiškio rajono mokiniais. Iki tol teko bendrauti tik su Vilniuje ir netoliese gyvenančiais pradinukais, tad man tai pirmoji išvyka. Taigi ypatinga ir įsimintina.

Ypatinga dar ir dėl to, kad Rokiškio rajone, Juodupėje, prabėgo mano vaikystės vasaros.

Ypatinga dar ir dėl to, kad būtent Juodupėje prie Vyžuonos (tokia upė) ėmiau ir parašiau “Brolį, kurio nereikėjo”!

Ypatinga dar ir dėl to, kad daugeliui rajono vaikų tai buvo pirmas susitikimas su rašytoju. Ir kaip malonu girdėti, kai vaikas žada ne tik būtinai perskaityti knygą, bet ir aprašyti šią dieną dienoraštyje ir niekada nepamiršti. Tikriausiai pamirš, bet juk čia svarbiausia intencija ir tai, kad nenuvyliau, sudominau, patikau.

Susitikimo pradžioje visada papasakoju apie knygą, siužetą, šiek tiek paskaitau. Bandau palikti intrigą, kad mažieji užsinorėtų perskaityti. Kartais pavyksta. O tada – einame prie man smagiausios dalies – klausimų.

– Ar mokate piešti?, – klausia vaikai.

-Ne…

-O ką mokate?

-Skaityti ir rašyti, tik tą ir darau!

O vaikai juokiasi, netiki, o paskui stebisi, kad tik tiek mokant gyventi galima.

Būna ir kitokių klausimų: kokią storiausią knygą perskaičiau; ar būna, kad nesinori skaityti? Ar pilnai išpildau fantaziją? 

Susitikimo pabaiga visada vienoda. Visi nori autografo, o kaip gi be jo? Vaikams, atrodo, kad lyg ir nepadoru išeiti iš susitikimo neišsinešus kokios nors rašytojo kringelionės.

“Koks keistas jūsų raštas!” arba “Tai kam man čia dabar perskaityt”,  – stebisi vaikai, kai jiems įmantriai išpučiu pirmąją jų vardo raidę. O man taip juokinga ir miela, kai jie šifruoja, bėga pas mokytoją pasikonsultuoti, tada grįžta ir sako “Oho!”.

Dar kiekvienam suraitau mažytį palinkėjimą tikėdamasi, kad taip jiems bus smagiau ir ypatingiau nei tik “Tam anam nuo Eklės”. Ir kaip linksma, kai jie vėliau patys man nusprendžia ko nors palinkėti ar pasveikinti. Iš Juodupės ir Kavoliškio vaikų sulaukiau štai tokių:

Štai tokios buvo mano dvi pastarosios dienos. Pilnos smalsių akių, gerumo ir juoko. Pasikroviau daug energijos. Po Naujųjų, baigusi visus užsikartus darbus, žadu ją panaudoti tam, kam iš tiesų noriu. 🙂