Kadangi pastaruoju metu nuo darbų ir veiklų jaučiuosi kaip perdžiūvusi kempinė, susirankiojau iš užrašų visokių minčių atplaišų apie darbus: ir juokų, ir pastebėjimų, ir pamokymų sau pačiai (ne, nebūtinai jų laikausi, tam jie ir pamokymai). Dažniausiai jie užrašyti po vieno ar kito nutikimo per kelerius pastaruosius metus. Ir kai susirankiojau juos vakar vakare, pasijutau visai beviltiškai. Mąstau, kaip kitiemet subalansuoti savo gyvenimą, nes žvelgdama į šiuos metus matau didelį balaganą, lėkimą, dažną epizodinį pervargimą ir nepaisymą tų, kuriems norėčiau skirti kur kas daugiau dėmesio.

  • Darbai – kaip karšta bulvė. Mėtomi vienas nuo kito tol, kol pravėsę nukrenta kokiam kvailiui į rankas ir tas nieko nebegali padaryti.
  • Ką nors darai nemokamai, nes patinka ir įdomu? Tuoj atsiras nepatenkintų, kad to nedarai vos jiems mirktelėjus ir dar drįsti atsisakyti, nes taip apsunkini jų planus.
  • Neplanuoti darbai: jau prieš pusmetį žinai, kad jie bus, bet numeti kam nors juos likus iki termino kelioms dienoms ir sakai “Netikėtai nukrito. Neįmanoma suplanuoti, visada tokių būna!”
  • Tenka dirbti po darbo? Na ir kas? “Visi dirba.”
  • Darbas vilkas – jei leisies, tai ims ir suės.
  • Saugokis žmonių, turinčių daug pasiūlymų. Dažniausiai viskas iš to žmogaus ties tuo ir pasibaigia, o dirbti tenka tau/ kitiems.
  • Darbas biudžetinėje įstaigoje. Dirbi? Dirbsi dar! Pusę dienos skaitai “Delfi”? Tiek to, su tavimi neverta prasidėt, skaityk toliau.
  • Dirbk tiek, kiek už tau moka. Ačiū ne euras, už tai pietų nepavalgysi. Šiaip jau už eurą irgi ne.
  • Jei darbas malonus – dirbi dvigubai.