Prieš ir po Naujųjų madinga sudarinėt skaitinių sąrašus. Ir aš noriu. Žvelgiant į praėjusių metų skaitinius šiek tiek liūdna, kad tenka skaityti nemažai knygų dėl darbo, tad gerokai mažiau laiko lieka knygoms, kurias tikrai noriu perskaityti, pavyzdžiui, naujoms geroms suaugusiųjų knygoms, suaugusiųjų ir vaikų klasikai, poezijai. Kita vertus, vis vien perskaičiau nemažai gerų, įdomių, įsiminusių, galiausiai praturtinusių knygų.

Peržiūrėjusi, ką skaičiau pernai, sudariau tris sąrašus Džiaugsmų, Eh ir Beee (tarti, kaip avys bliauna). Knygas į juos įtraukiau tik tas, kurias 2017 m. perskaičiau pirmą kartą.

Džiaugsmų sąrašas – knygos, kurias perskaičius norėjosi prisėsti, nors ir taip sėdėjau.

Eh – knygos, kurios bent iš dalies labai patiko, bet vienas ar kitas dalykas labai nuvylė.

Bee – knygos, kurių geriau būčiau neskaičiusi. Ir ne, tai ne apie tas klaikias grafomanijas, kurių dėl darbo tenka paskaityti, bet tos, iš kurių tikėjausi DAUG, bet radau tik vidutinybes, kartais ir prasčiau…

P. S. Tarp Džiaugsmų ir Eh galėčiau įterpti mažiausiai 20-40 knygų. Tų kurios buvo geros, netgi puikios, bet nebuvo iš tų, kurios pritrenkė. Nes, kad pritrenktų, reikia, kad knyga būtų ne tik gera būtų, bet ir kažkuo asmeniškai konkrečiu skaitymo metu paveiktų. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus pakraupinau tada dar savo dėstytoją K. Urbą pasakydama, kad man Tuvės Janson “Tėtis ir jūra” visai nepatiko – sutikau, kad tai labai gera knyga, bet tuo metu išgyvenau sunkų laikotarpį, tad tas nesišnekėjimas, nutolimas, melancholija, kurio tiek daug knygoje, tiesiog siutino. Jei tuo metu būčiau sudarinėjusi tokį sąrašą, ši knyga būtų patekusi tarp Džiaugsmų (nes gera, kai knyga taip stipriai veikia), dabar, jei skaityčiau pirmą kartą, nežinau, ar įrašyčiau… Žinoma, gali pritrenkti ir literatūriškai, bet tai jau gerokai retesnis atvejis. Taigi, sąrašai.

DŽIAUGSMAI

Pirmiausia trys fantastiškos paveikslėlių knygos su liūdnomis pabaigomis.

Erlbruch Wolf. Duck, Death and the Tulip: iš pirmo žvilgsnio paprastutėlė ir gili, tačiau viskas joje apgalvota nuo A iki Ž ir viskas turi stiprią kultūrinę atramą – dailės, literatūros, kultūros istorijoje.

Klassen Jon. This is not my hat:  labai liūdna istorija apie teisybės troškimą ir iš to kylantį naikinantį pyktį, vienatvę pasiekus tikslą. Papasakota dailiai, monumentaliai ir apgaulingai žaismingai.

Wild Margaret and Brooks Ron. Fox: intensyvi ir skausminga knyga apie gyvenimo prasmės praradimą, draugystės atradimą, pavydą ir išdavystę, ir tai atsispindi tiek tekstinėje, tiek vizualinėje raiškoje. “Skrisk, šunie, skrisk. Aš būsiu tavo paprasta akis, o tu būsi mano sparnai”…

Sendak Maurice. Kur gyvena pabaisos?:  Dar viena puiki daugiasluoksnė paveikslėlių knyga apie tai. Klasikų klasika. Gera, kad pagaliau turim lietuviškai.

Cowley Joy, Bishop Gavin. Snake and Lizard: iš paprastumo gimstantis genialumas. Iš tiesų prasmingos trumposios pasakos mažiesiems, bet gali būti įdomios ir suaugusiajam.

Cowley Joy. Dunger: nors nebegyvybinga 10+ serija, bet šią knygą įsivaizduočiau būtent ten, kur anksčiau atsidurdavo rinktinės ir klasikinės vaikų literatūros knygos.

Aleksijevič Svetlana. Černobylio malda: nes tikra, nes skauda, nes velniškai gerai parašyta.

Pullman Philip. Clockwork or All Wound Up: pasaka, dvelkianti Hofmannu, Haufu, Shalley ir tamsiuoju romantizmu, šiurpuliukais. Vaikų literatūra kalbanti apie kai ką daugiau nei vaikų kasdienybę ir reikalus.

Lunde Maja. Bičių istorija: nėra labai genialus kūrinys ir turi silpnų vietų, bet man patiko, kaip tie trys (ypač chronologiškai pirmieji du) pasakojimai sumegzti į vienį. Ir šiaip. Tiesiog labai maloniai susiskaitė.

Adams Douglas. Keliautojo autostopu gidas po galaktiką: nes esam tik skruzdės, o gyvenimas tik pokštas, eksperimentas. Sveikas humoras.

EH

Reljic Teodor. Two: atostogaudama Maltoje ieškojau ko nors vietinių rašytojų, norėjau vaikų ir suaugusiųjų literatūros, bet radau tik suaugusiųjų, o pasirodė, kad knyga per vidurį – suaugusiems apie vaiko išgyvenimus susirgus mamai, paslaptingus perspėjimus įpintus į vakaro pasakojimus ir jos gyvenimą gaubusias paslaptis. Sunku buvo atsitraukti nuo šios knygos – viskas joje alsuoja Maltos karščiu ir tvieskia geltoniu. Be to, puikus, itin sensualus, detalus stilius, įdomus sumanymas. Galvojau, bus fantastiška knyga… tik, em, kur dingo antra pasakojimo dalis? Knyga tiesiog ima ir nutrūksta, neaišku kodėl.

Brubaker Bradley Kimberly. Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą./ Barnhill, Kelly. Raganos sūnus: kai viskas gražu, labai tvarkinga, prasminga, tik pernelyg nuspėjama… turbūt pro tokią leidybos mėsmalę praėję, kad niekuo nestebina. Kaip ten sakoma, tiesios lysvės tik kopūstams sodinti? Norisi netikėtumo, šiek tiek netobulumo ir netvarkos, bet kad alsuotų gyvybe.

Čepauskaitė Daiva. Baisiai gražūs eilėraščiai: Jaukinausi ir jaukinausi. Pagaliau gera eilėraščių knyga vaikams – gal kiek netolygi, gal rinkinio forma nenugludinta, bet geri eilėraščiai. Geri, žaismingi, mieli ir sujudina, ir stebina. Bet iliustracijos… Niekaip. Tiesiog ne, ne ir ne. Geros ir įdomios jos, bet ne šitai knygai, ne šiam adresatui.

BEE

Rowling J. K, Tiffany John, Thorne Jack. Harry Potter ir prakeiktas vaikas: klaiku, kai turėdamas šitiek pinigų ir šlovės žmogus parduoda savo kūrinį auginti tiems, kuriems pirštus nukapoti reikėtų, kad daugiau nepriekabiautų prie literatūros.

Itäranta Emmi. Vandens skonis: rašai fantastinį kūrinį (distopiją), bet nė velnio nesiruoši kurti pasaulio ir neatsakai net į pačius elementariausius klausimus apie tą pasaulį. Aišku, buvo įdomių, subtilių momentų, bet to neužtenka.

Silverstein Shel. Dovanų medis: nemėgstu nei Coelho alchemijų, nei Bacho žuvėdrų, nei Hemingvėjaus senio, nei Exupery princo, ne mano literatūra ir tiek, neišvengiamai negalėjau pamėgti ir šito. O nusivyliau dėl to, kad nežinojau, ką imu, tikėjaus ko nors stebinančio, nes buvau girdėjus tiesiog daug gerų labai gerų atsiliepimų.

Zusak Markus. Knygų vagilė. Tai, kas išeina, kai turi gerą idėją, siužetą, bet jokio stiliaus pojūčio.

Pennac Daliel. Šuva Šunėkas. Žavėjausi šio autoriaus knyga apie jaunimo skaitymo skatinimą “Kaip romanas”, bet perskaičiusi jo grožinę knygą baisingai nusivyliau. Dabar liūdna, nes nesuprantu, ar visa jo kūryba tokia, jei ne, tai kokių galų nuspręsta versti ir leisti būtent šitą. Ir dar taip.

Gaiman Neil. Niekurniekada: kai norisi ir baugiai,ir gotiškai, ir pasakiškai, ir giliai, ir jausmingai, bet išeina labiausiai plokščiai.