Būna įvairių susitikimų su vaikais, bet dažniausiai man nutinka taip, kad tenka daug atiduoti iš savęs: valdyti pokalbį, užvesti ant kelio, skatinti įsitraukti, sudominti, pastebėti tyliausiąjį. Ir tai visai smagu, bet kaip nuostabu kai nutinka atvirkščiai! Gal iš dalies nuostabu vien todėl, kad taip nutinka tik retsykiais.

Žodžiu, vakar apsilankiau Čiurlionio menų mokykloje. Ten mane užklupo tokia smalsių ketvirtokų gauja, kad supratau jau po pirmos minutės, jog man telieka patogiai įsitaisyti, atsipalaiduoti ir tiesiog bendrauti, o jie jau patys padarys visa kita.

Išėjau švytėdama ir su dovanomis. Pirmą kartą iš mokinių gavau komentarų apie  savo knyga “Brolis, kurio nereikėjo”. Šypsojausi skaitydama – pagyrimus ir kritiką, pastabas ir pasiūlymus. Reikės ieškoti dėžės šiam turtui.

O čia keletas minčių mokinių komentarų:

Net pertraukų metu norėjosi skaityti. // Tomas

Aš kartais jaučiuosi taip, kaip Gvidas. Nors man realybėje taip nebuvo. Tiesiog aš jį visiškai suprantu. // Saulė

Ji iš pirmo žvilgsnio atrodė eilinė knygutė, nieko ypatingo. Bet kai pradėjome skaityti, mane užbūrė // Tomas

Ir jos ilgis man patiko, nes beveik kiekviename puslapyje po vis kitokią nuotaiką, ir jos neatsibosta skaityti. // Jonas