Dirbu bibliotekoje, bet ne aptarnavime. Ten pasivaidenti tenka tik išskirtinėmis progomis, tad pasitaikius galimybei pabendrauti su skaitytojais (juk tai dažniausiai taip smagu!), gaudau visokiausius perliukus ir deimančiukus.

Nesinori pamiršti, tad iš kelių iš jų sukurpiau keletą skaitytojų kategorijų. Linksma, nes ne vienoje situacijoje save atpažįstu… Bet čia tik trupinėliai, nuolatos aptarnaujantys skaitytojus šimtus dar smagesnių istorijų it niekur nieko prisimintų.

Paprastas neįnoringas skaitytojas: atėjo, susirado, pasiėmė ir išėjo.

Žinantys tikslų pavadinimą:

– Ar turite Tokio Anokio „Pievų vešėjimo ir karvių bliovimo paralelės“?.

– Ar tai tikslus pavadinimas?

– Taip!

Po kelių minučių paieškų sistemoje, o neapsikentus tiesiog „Google“:

– Gal vis dėlto „Žydinčiose pievose bliaunančios avys“?

– Taip! Taip ir sakiau!, – šypsosi savimi patenkintas skaitytojas.

Žinantys, kaip atrodo:

– Gal turit tokią mėlyną knygą? Ji didesnio formato, ten kažkas žalio nupiešta ant viršelio ir yra apie vaikų nuotykius.

Tingūs arba skubantys:

– Gal galit atnešti tą ir aną?

Ne ten ieškantys konsultacijos, arba Juk bibliotekininkas turi žinoti viską:

– O sakykit, ką rekomenduotumėt suaugusiam

– Na, matot, čia Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas, tad geriausiai orientuojuosi vaikų ir paauglių knygose, suaugusiųjų, ypač naujausiuose ir populiariausiuose literatūros leidiniuose ne taip gerai nusimanau.

– Aaa, na, aišku.

Jau kai ruošiesi apsisukti ir eiti padėti kitam, tas pats skaitytojas ištraukia iš lentos pirmą pasitaikiusią knygą suaugusiesiems ir klausia:

– O kaip šita? Gera?

– Nežinau, nei skaičiau, nei autorius girdėtas.

Paeina du žingsnius ir išsitraukia kitą:

– O šita kaip?

(Facepalm)

Tikrai moka naudotis savitarnos aparatu:

– Laba diena, ar mokate naudotis aparatu, ar reikėtų pagalbos.

– Ačiū.

Ir matai, kad jau pats pirmas veiksmas yra netinkamas…

Žėrinčios akytės (vaikų):

– O kiek knygų galima pasiimti?

– Penkias.

– Tik penkias?! – ir žiūri į tave su pasibaisėjimu ir nepasitikėjimu kaip į didžiausią priešą.

Mažieji suaugusiųjų literatūros mėgėjai:

– O gal „Žiemos vėjus“ turite?

–  Em, ką?

– Na, naujausią „Sostų žaidimų“ dalį.

– A, aišku. Neturime, ši knyga vis dar neparašyta.

– Kaip gaila, man ši serija labai patiko.

– Tikrai? O kelintokė esi?, – žiūriu netikėdama į mažytę mergytę.

– Šeštokė.

Truputį vėluojantys:

– Aš čia trupučiuką vėluoju…

– Taip, iš tiesų truputį vėluojate, iš viso 135 dienas…

Besigėdijantys:

Ima paauglys „Saulėlydį“ ir sako:

– Aš čia žinokit ne sau. Sesė paprašė!

Neskaitytojai:

– Turit „Faustą“?

– Taip, ar reikia abiejų dalių?

– Ai, gal apseisiu, – pasižiūrėjęs į knygas atsako šis.

– Tai gal bent ištraukos tiktų?

– Kad nežinau, – su nepasitikėjimu sklaido ir 200 puslapių „Mokinio skaitinių“ leidimą.

_______________________________Kitų priminti ir perpasakoti_________________

Savaitgaliniai. Ateina penktadienį, šeštadienį ar sekmadienį:

– Duokit man kokią trumpą lengvą knygą, kad spėčiau pirmadienį atsiskaityti!