Prieš pat vieną didžiausių metų švenčių – Knygų mugę (taip, man tai vis dar šventė) sugebėjau susirgti. Termometras, rodantis 39 laipsnius temperatūros, kaip ir aiškus ženklas, kad apie mugę šiemet galėsiu tik pasvajoti, bet gydytojos verdiktas buvo žvėriškas: „Sakote, norėtumėt iki šeštadienio pasveikti?, – šyptelėjo ji įdėmiai žiūrėdama į mane. – Išrašysiu biuletenį iki 27 dienos imtinai!“

Gavus tokį nuosprendį neliko nieko kito, kaip tik karališkai įsitaisyti lovoje ir džiaugtis tuo, kuo gali. Pavyzdžiui, aukštos temperatūros teikiamais privalumais – miegas kone ištisą parą. Ha, done that more than twice!

Kai jau galva prašviesėjo, pradėjau po truputį skaityti. Prozai reikia laiko ir susikaupimo, tad skaitinius derinau prie kosulio ritmo. Tam labiausiai tiko apsakymai. Pagaliau perskaičiau, ką gavau dovanų per Kalėdas – Jen Campbell „The Begging of the World in the Middle of the Night“.  Tikėjaus stipresnio rinkinio, bet nesigailiu, kad užsisakiau. Verta buvo vien dėl pirmosios istorijos „Animals“. Taip patiko, kad ją perskaičiau du kartus ir užsinorėjau išversti. Bet pagalvojau, kurgi aš tą vertalą dėsiu, tai perskaičiau trečią kartą.

Savaitgalį praleidau žiūrėdama Knygų mugės nuotrupas per ekraną. Varvinau ir varvinau seilę. Nieko nepadarysi. Taip sakė Vonegutas.

Sekmadienį turėjau su kolegomis lipti ant scenos per akcijos „Metų knygos rinkimai“ apdovanojimus. O bet tačiau gripas, todėl didingai žiūrėjau į juos sėdėdama savo pataluose ir džiaugdamasi, kad skaitytojai išsirinko geras knygas.

Draugai klausė, ar neliūdna, kad mano knygos neišrinko? Sakiau, kad ne, ir nemelavau. Esu siaubingai nekonkurencinga. Gyvenant po šia saule nieko čia gero, bet nieko nepadarysi. Užtat mėgavausi rinkimų procesu ir aplinkinių dėmesiu, susitikimais su skaitytojais ir pavieniais pokalbiais. Rimtai.

Dar bandžiau rašyti. Tai sunku, sekina ir reikalauja disciplinos. O jos turiu nepakankamai, todėl akis bado trijų istorijų pradžios. Trijų istorijų, kurios nujaučiu, niekada neturės pabaigos. Ir gerai.

O dabar jau antradienis ir mano ligadieniai išseko. Pačiu laiku. Trečiadienį pagaliau eisiu į koncertą, kuris turėjo būti gruodį, bet nebuvo. Gros „Katatonia“ – grupė, kurios klausiau niolikos, kai skaičiau Kafką, Vonegutą, Kamiu ir maniau, kad esu pasaulio bamba.

Ai, ir dar pasidariau pavasarišką segę. Nes, kai pavasario pradžia bus apytikriai -20, reikia vieno kito žiedo gyvenime.