Nepastebėtos knygos. Būna tokių. Kažkodėl jos praslysta pro pirštus, prateka pro reikiamus žmones, lieka stovėti vienišos tarp kitų knygų (kol bus atrastos) nesulaukusios palankaus žodžio. Užtat jautiesi kaip vaikas netikėtai gavęs saldainį, kai tokią knygą imi ir aptinki. Savaitgalį patyriau literatūrinį nuotykį beskaitydama Rebeccos Stead knygą vaikams “Kai surasi mane”.

Perskaičiusi pusę, galvojau, kad tai tiesiog šilta ir jauki (taip pat ir tikrai nebloga) realistinė istorija apie dvylikametės džiaugsmus ir rūpesčius, nutrūkusias ir užmezgamas draugystes, šeimą ir kt. Buvau visai nepasiruošusi tam, kas buvo paruošta pabaigoje. Ir dar nuostabu, kaip net menkiausia smulkmena nėra tiesiog smulkmena, bet svarbi istorijos dalis. Bet, kita vertus, smulkmenos apgaulingos, kai tave gaubia šydas (skaityti citatą).

Knygos pabaiga tikrai nustebino. Labai nustebino, retai taip nutinka. Ne veltui epigrafu autorė pasirinko Alberto Enšteino citatą: „Nuostabiausia, kas mums duota, – tai patirti paslaptį“. Iš tiesų nuostabu.

Rekomenduoju (nors L. Gadeikio vertimas ir nežiba)! Apskritai dar nė viena skaityta knyga iš serijos “10+” nenuvylė. Jei ieškote gerų knygų vaikams, tai yra tai.