Kokius du kartus per metus namuose atlieku vadinamąją generalinę tvarką. Sunkus tai darbas, nes siaubingai nemėgstu tvarkytis. O mano mėgstamiausias posakis šia tema skamba štai taip:

Švarūs namai – iššvaistyto gyvenimo požymis.

Ir vis dėlto… reikia.

Daugiausia džiugesio, kiek jo apskritai įmanoma patirti tvarkantis, suteikia daiktų išmetimas. Man, didelei kaupikei, tai yra bent penkis kartus smagiau nei daiktų pirkimas. Atrodo, kad net gyvenimas po to palengvėja. Mažiau chaoso namuose, mažiau chaoso galvoje.

Artėjant šioms Velykoms atsikračiau daug nereikalingų dalykų, bet čia noriu atkreipti dėmesį į vieną jų kategoriją. Labai įkyrią ir linkusią daugintis greičiau nei triušiai.

Ar pastebėjote, kaip namus ir darbo stalą/kabinetą užtvindo visokiausios nemokamos smulkmenos? Tušinukai, popieriaus lapeliai, užrašinės, pieštukai, knygų skirtukai, mielos atvirutės ir kitos nemokamai pasiimtos ar dovanų gautos smulkmenėlės? Aha, daug… O kiek iš jų naudojate? Aš – niekingai mažai. O šie niekučiai vis kaupiasi, kaupiasi. Duoda – imu, padėta pasiimti – imu, kodėl gi ne?

Varčiau rankose tas tušinukų krūvas su įstaigų ir įstaigėlių logotipais (dažniausiai gražiai padaryti, bet nekokybiški ir prastai rašo, o gerų gelinių kažkodėl niekas nedalina… panašią pastabą galima pasakyti ir apie daugumos kitų reprezentacinių dovanėlių kokybę…). Pinigų, tai aišku, daug sumesta ant tokio niekalo, o naudos kiek iš jo?

Remarka. Tylu, vėjas po dulkėtas gatves vaiko saldainių popieriukus. Suprask, atsakymas slypi kažkur anapus.

Mečiau viską per bortą… na gerai gerai, išrūšiavau, kai ką išdalinau, pasilikau tik kelias retenybes – pora tikrai kokybiškų tušinukų, stilingą nuotraukų rėmelį ir gražų bibliotekos puodelį. Ta proga pasižadėjau sau, kiek įmanoma vengti tokių dovanėlių, o vos gavus (kai negali atsisakyti), jų kuo greičiau atsikratyti.

Ką jūs darot su tokiom dovanėlėm?