Jau trečius metus su kolege atliekame tyrimą „Mėgstamiausių paauglių knygų penketukai“, kuriame aiškinamės, ką geriausio ir įdomiausio per pastaruosius metus perskaitė vaikai (1–6 kl.)  ir paaugliai (7–12 kl.). Šalia penkių knygų, kurias prašome įvardinti, moksleiviai gali papasakoti, ar mėgsta skaityti, kodėl tai daro, kas skatina skaityti, taip pat gali ką nors pasakyti bibliotekininkams, mokytojams, rašytojams, leidėjams.

Dauguma atsakymų būna panašūs vieni į kitus, tačiau kasmet ten randu po keletą ypatingų grūdelių. Vienas iš puikiausių šiemet priklauso aštuntokui Airidui, kuris sako:

Linkiu nepamiršti ir patiems skaityti knygas.
Jeigu visi skaito, tai visi ir skaitykime!

Man rodos, jis pataikė tiesiai į dešimtuką. Suaugusieji labai dažnai skatina, liepia ar net verčia skaityti knygas vaikus. O patys? Taip… patys, pasitaiko, visai neskaito ar net niekina vaikų literatūrą. Ir aš čia ne tik apie tėvus, bet ir apie mokytojus ir net bibliotekininkus, visko, deja, pasitaiko. Tačiau būtent artimoji aplinka vaikystėje stipriai veikia vaiko požiūrį į skaitymą. Ir kad pernelyg neužsipliurpčiau, tiesiog pridedu keletą citatų iš Tarptautinio skaitymo gebėjimų tyrimo (PIRLS) 2016 m. ataskaitos (tą, be abejo, sako ir kiti tyrimai).

„Skaitymo kultūra, kuri supa vaiką namuose, turi reikšmingos įtakos jo skaitymo įpročių formavimui, požiūriui į skaitymą ir apskritai socializacijai. Vaikai, kurie mato, kaip tėvai ar vyresni vaikai skaito, mokosi vertinti ir naudotis spausdinta medžiaga. Tyrimai rodo, kad daug skaitantys vaikai turi geresnius kalbinius įgūdžius. Tėvai ar globėjai, teigiamai vertindami skaitymą ir literatūrą, gali paskatinti vaiko tobulėjimą. Vaiką galima motyvuoti skaityti rodant pavyzdį, t. y. tiesiog skaitant namuose savo malonumui, skaitymą pateikiant kaip vertybę ir prasmingą laiko praleidimo būdą.

Tarptautiniai skaitymo rezultatų vidurkiai rodo, kad trečdaliui (32 proc.) ketvirtos klasės mokinių tėvų labai patinka skaityti, 51 proc. mokinių tėvų iš dalies patinka skaityti, o 17-os proc. mokinių tėvai nurodė, kad skaityti jiems nepatinka. Mokinių, kurių tėvams labai patinka skaityti, skaitymo rezultatų vidurkiai buvo 47 taškais aukštesni nei mokinių, kurių tėvams nepatinka skaityti (plg. 535 taškai ir 488 taškai).

Lietuvoje 27-ių proc. mokinių tėvams labai patinka skaityti. Šių mokinių skaitymo rezultatų vidurkis yra pats aukščiausias – 572 taškai. Beveik pusės (48 proc.) mokinių tėvams iš dalies patinka skaityti; šių mokinių skaitymo vidurkis žemesnis nei pirmųjų – 546 taškai. Prasčiausiai (530 taškų) pasirodė tie 25 proc. mokinių, kurių tėvams nepatinka skaityti. Taigi, vaikų, kurių tėvai mėgsta skaityti, ir vaikų, kurių tėvai nemėgsta skaityti, vidutiniai skaitymo rezultatai skiriasi 42 taškais.

Lietuvoje vaikų, kurių tėvams nepatinka skaityti, dalis per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 17 proc. iki 25 proc., tad galima teigti, kad nemėgstančių skaityti tėvų Lietuvoje pastebimai padaugėjo. Įdomu tai, kad Lietuvos mokinių vidutiniai skaitymo rezultatai per penkerius metus labai pagerėjo visose kategorijose (plg. labai patinka – 548 taškai (2011 m.) ir 572 taškai (2016 m.), iš dalies patinka – 527 taškai (2011 m.) ir 546 taškai (2016 m.), nepatinka – 509 taškai (2011 m.) ir 530 taškų (2016 m.) (PIRLS 2011, p. 75). Turint omeny, kad kas ketvirto vaiko tėtis arba mama nurodė nemėgstantys skaityti, šį pokytį galėtume aiškinti mokyklos ir klasės lygmenyse taikytų priemonių poveikiu.“

Visa tyrimo ataskaitą galite rasti Švietimo ir mokslo ministerijos svetainėje arba tiesiog paspaudę nuorodą.