Nedidelis, bet jaukus tas Lituaniconas. Šiemet jau XXIX-as, o aš dar tik antrą kartą užsukau į lietuvių fantastų konventą. Pirmiausia einu dėl paskaitų ir diskusijų, bet ir daugiau ten ką yra veikti, pavyzdžiui, žaisti, žaisti ir dar kartą žaisti. Žaisti stalo žaidimus, kompiuterinius ar dar balažin kokius. Dar galima dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse arba tiesiog sėdėti ir fantazuoti. Niekas gi netrukdys.

Bet kaip sakiau, aš visų pirma einu dėl paskaitų ir diskusijų, o jų šiemet net trys paralelinės sesijos, brolyti! (Programa, jei kam įdomu).

Taigi pirmiausia ėjau į istorikės dr. Ugnės Marijos Andrijauskaitės “Kiek propagandos tavo fantastikoje?”. Čia siūlė į propagandą pažiūrėti be neigiamų kanotacijų – kaip į bandymą vienaip ar kitaip formuoti visuomenės nuomonę kokiais nors politiniais, komerciniais, mados ar kitokiais tikslais. Čia, be abejo, buvo paminėtas ir propagandos ir viešųjų ryšių pionierius Edward Bernays. Apie jį buvau tik kažkur viena ausimi girdėjusi, tad buvo įdomu bent kiek daugiau sužinoti, pavyzdžiui, kad tai būtent jis prieš kone šimtmetį pradėjo kompaniją, kurios tikslas išreklamuoti rūkymą kaip moterišką ir dargi madingą dalyką. O toliau pranešimo metu parodyta, kaip įvairiuose fantastiniuose filmuose, komiksuose, jų reklamos kampanijose naudota propaganda, formuoti požiūrį, pavyzdžiui, į atominio karo grėsmę, komunizmą, stojimą į armiją ir pan. Vienas iš labai ryškių ir akivaizdžių propagandos pavyzdžių – komiksas “Captain America”, kurio vieną plakatą čia prisegiau. Dar minėti tokie filmai ir serialai kaip Yakov Protazanov “Aelita: Queen of Mars” (1924), Nicholas Meyer “The Day After” (1983), “Star Trek” ir kt.

Išklausiau ir biochemikės Miglės Kazlauskienės pranešimą apie “CRISPR-Cas: tiesos ir erezijos”, kitaip sakant apie genų inžineriją, GMO, ir kiek fantastikoje realybės iš šios srities ir kiek yra (bent jau kol kas) fantazijos vaisiai. Nors mažai ką sužinojau naujo, tačiau buvo tikrai įdomus ir vizualiai gerai parengtas pranešimas pradedantiesiems.

Trečias ir paskutinis klausytas pranešimas buvo kviestinio svečio – rašytojo ir literatūrologo – Adam Roberts iš Londono universiteto. Vadinosi “The Ethics of Pratchett”, toks netikėtai sunkiasvoris, bet įdomiai ir su humoru pateiktas pranešimas, kokių dar neteko šiame renginyje klausyti. Pranešėjas svarstė apie Kanto moralinio imperatyvo ir Pratcheto “Plokščiojo pasaulio” knygų serijoje moralės normų sąsajas. A. Roberts teigė, kad T. Pratchetto kūryba (ir humoras) labai humaniška ir iš principo atitinka Kanto suformuotą imperatyvą, nors šiaip jau jis atrodo nelabai žmogiškas, sukurtas robotukams. Gal pora kartų A. Roberts citavo vieną iš Pratchetto veikėjų – Granny Wetherwax, tad labai įsiminė:

And sin, young man, is when you treat people like things. Including yourself. That’s what sin is.

(Užsinorėjau perskaityti visas “Plokščiojo pasaulio” knygas, kas galit paskolinti truputį laiko?)

Na, ir galiausiai išklausiau diskusiją apie humorą fantastikoje, tokia apie viską ir tarsi nieką, kai akivaizdžiai diskusijai nesiruošta ir susirinkta “ant juoko”. Kaip žinia, tokiose diskusijose retai ką nors tikrai įdomaus išgirsi. Nors, tiesa, būta įdomesnių ir juokingų vietų, bet valandos ant kėdės tai nebuvo verta.

Ko pritrūko? Knygų pristatymų. Aišku, lietuvių autoriai per metus ne tiek ir daug išleidžia fantastinių knygų, o jei atmestume vaikų literatūrą, gal užtektų ir vienos rankos pirštų. O bet tačiau, kodėl apie jas nepakalbėti? Išleistas “Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas”, Luko Ramono “A Poor Tale of Iris”, perleistas Giedriaus Vilpišausko “Vėjas nuo jūros”. Pasirodo ir reikšmingų vertimų, pavyzdžiui, Howard Phillips Lovecraft “Tykantis tamsoje”. Žo, man (kaip literatūržmogiui) pritrūko daugiau dėmesio literatūrai.

Ir dar norėtųsi, kad būtų šiek tiek daugiau žmonių. Man rodos, ant mūsų svieto daugiau fantastikos mėgėjų, tik klausimas, ar apie tai ką nors žino, ir ar randa sau ką įdomaus. Nors, man rodos, kad kaip tokio nedidelio masto renginys, temų ir veikų įvairovė čia tikrai plati.

O kur čia tas Baikerių sezono atidarymas? Nagi, vienoje gatvės pusėje vyko Lituaniconas, o kitoje dūko baikeriai, tad laisvą valandą apėjau garbės ratą. Gerai gerai, ėjau tik todėl, kad ten dirbo draugė… Nesu šių siaubingą triukšmą keliančių transporto priemonių gerbėja, bet visai smagu buvo paspoksoti į triukus ant motociklų atliekančius baikerius, o ir matociklų ir juodai oduotų žmonių jūra, užtvindžiusi, aikštelę prie “Siemens”, atrodė įspūdingai.

Žo, smagiai šeštadienį praleidau.

LITUANICONAS

BAIKERIŲ SEZONO ATIDARYMAS