Neretai girdžiu, kad tėvai baiminasi mažiesiems (ypač ikimokyklinukams) skirtų knygų apie sudėtingas, liūdnas, niūrias temas: mirtį, tėvų skyrybas, ligas ir kitus skausmingus dalykus O leidėjai, savo ruožtu, tokių knygų beveik neleidžia, nes tėvai jas vengia pirkti. Tai kam jos reikalingos?

Neseniai ieškodama informacijos apie biblioterapiją, aptikau vienos bibliotekininkės iš JAV – Maeve Visser Knoth – straipsnį „Kas sekina biblioterapiją?“ (angl. What Ails Bibliotherapy?). Man rodos, jame puikiai išryškinta, kodėl vaikams gali būti naudinga skaityti knygas apie pačius įvairiausius dalykus, netgi labai nemalonius, skaudžius, trikdančius.

Svarbiausią straipsnio mintį paryškinau (trečia pastraipa), o kam įdomu, kviečiu skaityti visą mano išverstą tekstą.

Maeve Visser Knoth „Kas sekina biblioterapiją?“, 2006. (Apačioje galite rasti nuorodą į originalų, taigi anglišką straipsnį.)

Vos paminėjus žodį biblioterapija, vaikų bibliotekininkai ir knygynų darbuotojai tikrai turės ką apie tai papasakoti. Istorijos skamba maždaug taip: gerų ketinimų vedama mama kreipiasi į jus prašydama knygos apie mirtį. Pasidomėjus, kodėl prireikė tokios knygos, ji paaiškina, kad jos vaiko močiutė miršta ir vaikui reikia kokios nors knygos, kuri padėtų susivokti. Bibliotekininkas ar knygyno darbuotojas pasiūlo keletą paveikslėlių knygų, kuriose kalbama apie mirtį. Kiekvieną siūlomą knygą darbuotojas trumpai pristato. Kiekvieną iš jų moteris atmeta: „Ne, „Dešimtas geras dalykas apie Barnį“ (angl. Tenth Good Thing about Barney) netinka. Tai knyga apie mirštantį šunį. O aš jums juk sakiau, kad miršta močiutė. Ir ne, „Senelis Eibas“ (angl. Granpa Abe) irgi netinka, ne ši knyga yra apie senelį. Ne, aš girdėjau, kaip sakėte, kad šita knyga apie močiutę, bet šioje knygoje močiutė serga vėžiu. O mano dukters senelė miršta nuo širdies nepakankamumo”. Ir taip toliau. Mama ieško knygos, kuri idealiai atspindėtų jos situaciją.

Mokytojai, vedami pačių geriausių ketinimų, taip pat ieško knygų, kurios atitiktų jų auklėjamų vaikų emocinius potyrius. Vieno iš vaikų šeima išgyvena tėvų skyrybas, taigi imkimės knygų apie skyrybų istorijas, kad padėtume tam vaikui. Kitas vaikas jaučia pavydą namuose atsiradus naujagimiui, taigi paskaitykime keletą paveikslėlių knygų apie naujus kūdikius šeimoje. Yra puikių knygų apie kiekviena iš šių temų, bet kodėl aš, kaip bibliotekininkė ir mama, taip nenorių jų paskolinti?

Kuo daugiau mąstau apie savo antipatiją tokio tipo biblioterapijai, tuo geriau suvokiu savo pačios požiūrį į darbą su vaikais ir knygomis. Man artimesnė „išankstinė“ biblioterapija. Vietoj to, kad kalbėčiau apie tai, kas vyksta dabar, aš esu linkusi paruošti vaikus įvairiems išgyvenimams prieš jiems įvykstant. Aš mieliau paskiepysiu vaikus nei gydysiu emocinės traumos simptomus. Mes skiepijame vaikus nuo tymų. O negalėdami jų paskiepyti nuo skyrybų, galime vaikams suteikti emocinių žinių, kurias galės pasitelkti, kai jų pačių šeima ar kitos jų pažįstamos šeimos nuspręs išsiskirti. Aš esu įsitikinus, kad turime skaityti paveikslėlių knygas apie mirtį, skyrybas ir naujagimių atėjimą į šeimą tada, kai niekas nemiršta, šeimos yra tvirtos ir niekas nesilaukia.

Neturiu šūsnio tyrimų, kurie patvirtintų tokį mano požiūrį į skaitymą, bet turiu daugybės metų darbo su vaikais bibliotekoje ir mokykloje patirtį, taip savo pačios kaip skaitytojos patirtis ir savo vaikų gyvenimo pavyzdžius. Aš, kaip ir dauguma mūsų, kurie užaugę tapo vaikų bibliotekininkais, vaikystėje skaičiau labai daug. Išsirankiojau daugybę įvairiausių dalykų iš knygų, kurias skaičiau. Žinoma, dauguma tų žinių buvo labai konkrečios. Aš žinojau Niujorko rajonų pavadinimų dar gerokai iki tol, ko ten pirmą kartą ten apsilankiau, vien todėl, kad daugybė vaikų knygų nukelia būtent ten. Žinojau, kas yra kiaušininis kremas (angl. egg cream. Tai gėrimas iš pieno, gazuoto vandens ir sirupo, dažniausiai šokoladinio arba vanilinio, jame nėra nei kiaušinių, nei kokio nors kremo, – pastaba mano), nes skaičiau „Šnipę Harietą“ (angl. Harriet the Spy). Bet tai ne tos žinios, kurios mane domina. Visi suaugusieji rekomenduoja knygas vaikams, kai jiems reikia faktinės informacijos, ir turėtų tai daryti. Bet mane domina būtent emocinis knygų turinys.

Kai buvau šeštokė, vienos bendraklasės Džilės mama mirė nuo vėžio. Ji sirgo labai trumpai, tad jos mirtis sukrėtė ir šeimą, ir visus, kurie ją pažinojo. Džilę pažinojau trejus metus. Mokėmės mažoje mokykloje, tad visi pažinojo ir Džilės mamą. Žinojom, kokių keksiukų ji dukrai įdės priešpiečiams ir kokią mašiną vairuos per mokyklos išvykas. Tėvų mirtis tuo metų man atrodė neįsivaizduojamas dalykas. Prisimenu, kad susirūpinau dėl savo pačios mamos, o taip pat suvokiau, kad Džilės elgesys gali pasikeisti dėl mamos mirties. Prisimenu, kad svarsčiau, kad jei Džilė atsisakys karstytis laipynėje arba nepaisydama kitų išsiverš į eilės priekį valgykloje, ji, gali būti, taip elgsis dėl to, kad liūdi. Nė vienas suaugusysis man to nesakė, bet aš buvau skaičiusi daugybę knygų apie vaikus, likusius be tėvų. Žinojau, kad našlaitė Merė Lenoks iš „Paslaptingo sodo“ (angl. The Secret Garden) elgėsi labai bjauriai ne todėl, kad norėjo, bet todėl, kad buvo nelaiminga. Vaikų knygose daug vaikų, netekusių mamų, todėl aš galėjau emociniame lygmenyje suprasti, kaip jaučiausi praradusi mamą.

Po metų, kai mokiausi jau vidurinėje mokykloje, per vasaros atostogas su šeima kartu skaitėme Madeleine L’Engle „Amžinos šviesos žiedą“ (angl. A Ring of Endless Light). O dar po kelerių metų mirė mano močiutė. Aš jau mokiausi koledže, bet tai buvo pirmas kartais, kai mirė man artimas žmogus. Tuo metu pirmą kartą išgyvenau potyrius, apie kuriuos jau buvau skaičiusi knygose. Prisimenu, kad galvojau apie L’Engle knygą. Romane, Vikės senelis sunkiai ir nepagydomai serga. Kai jiedu kalbasi, senelis papasakoja apie vieną idėją, kaip galėtų atrodyti gyvenimas po mirties. Jis teigia, kad aklasis negalėtų nė įsivaizduoti viso to, ką gebėjimas matyti suteikia žmogaus gyvenimui. O kas, jis spėlioja, jei mirtis yra lyg naujo pojūčio atsiradimas. Kas jei tai lyg regėjimo suteikimas aklam žmogui? Kas jei po mirties žmogaus siela įgyja kažką nuostabaus? Galbūt mirtis gali atverti kažką neįtikėtino. Mane tai guodė. Galbūt mano močiutė iš tiesų patyrė kažką nuostabaus. Taip, ilgėjausi jos, bet negalėjau užginti jai šios naujos dovanos. Vėliau mano požiūris į mirtį ir gyvenimą po mirties kito, bet tuomet L’Engle idėja man buvo nepaprastai svarbi. Aš net nežinau, ar tikrai gerai prisiminiau knygą, bet tai nebuvo svarbu. Aš pasiėmiau iš knygos tai, ko man reikėjo ir pritaikiau savo gyvenimo įvykiams. Ar būtų ši knyga tokia pat paveiki, jei bibliotekininkas ją būtų pasiūlęs ją man tik išgirdęs apie neseniai mirusią mano močiutę? Nežinau, bet žinau, kad emocinės žinios, kurias galėjau pasitelkti ir kurias gavau iš knygų, padėjo.

Peršokime keletą metų. Dabar aš turiu du vaikus ir galiu stebėti, ką jie skaito, ir patarti. Vengiu tiesioginės biblioterapijos, nors, be abejo, skaitome knygas ir dėl faktinės informacijos. Skaitėme „Daktarą De Soto“ (angl. Doctor De Soto) prieš apsilankydami pirmą kartą pas odontologą bei pasinaudojome Janet ir Allan Ahlbergų „Pradedu eiti į mokyklą“ (angl. Starting School), kai atėjo šis metas. Bet aš pabrėžiu ir skaitymo apie „sunkius“ dalykus svarbą, jei mano vaikai turėtų įvairių emocinių žinių, jei tik kada jų prireiktų. Mes skaitėme apie rasizmą; apie sunkumus, su kuriais susiduriama pradėjus lankyti naują mokyklą ar persikėlus į naują miestą; ir knygas, kuriose pasakojama apie vaikus, turinčius alkoholikus tėvus.

Dalinimasis emociškai sudėtingomis knygomis prieš kokiam nors sunkumui iškylant, gali suteikti vaikui galimybę pačiam sau prisitaikyti biblioterapiją. Mirus mūsų auginintai žiurkei, po kelių dienų mano dukra Anija lentynoje rado Robie H. Harris „Sudie, peliuk“ (angl. Goodbye Mousie) ir vis skaitė ir skaitė šią knygą. O kai jai buvo ketveri, ji susilaužė ranką. Tuomet susirado Lynne Rae Perkins „Sužeista katytė“ (angl. The Broken Cat) ir laikė ją ant stalelio prie lovos kaip skaitinį prieš miegą iki tol, kol ranka sugijo. Anija pati nusprendė, kada ji buvo pasirengusi skaityti apie mylimo augintinio mirtį. Anija nusprendė, kad jai reikia grįžti prie istorijos apie susižeidimą ir gijimą. Vienintelis mano indėlis buvo tai, kad namų knygų lentynos yra pilnos įvairiausių knygų ir aš esu pasirengusi jai skaityti kone bet kurią jos pasirinktą knygą.

Mano pagrindinė kritika biblioterapijai, kokią taiko daugybė tėvų ir mokytojų, kad pasirinktos knygos, nepaisant visų jų teikiamų privalumų, gali ir apriboti, būti pernelyg artimos konkrečiai situacijai. Kad ir kaip mėgčiau Lucille Clifton „Evereto Andersono atsisveikinimas“ (angl. Everett Anderson’s Goodbye) su poetišku pasakojimu apie gedintį vaiką, bijau, kad vaikas, kuris išgirs istoriją pats gedėdamas, gali istoriją palaikyti pernelyg supaprastinančia situaciją. Kas jei vaikas, įveikęs 32 puslapius, nepasijaus geriau? Kas jei jausis blogiau? Ar jausis nevykėlis, nes Evereto Andersono sielvartas išseko ir knyga jau baigta? Taip pat ar vaikas, kurio mama gydosi krūties vėžį, norės su šia tema susidurti dar ir literatūroje? Gal jis mieliau pabėgtų į Nariniją? Nesu gydytoja, nevaidinu, kad žinau. Be abejo, yra momentų imtis knygų siekiant padėti vaikams susitvarkyti su sudėtingomis emocinėm problemom. Kaip mama ir bibliotekininkė, viskas, ką galiu padaryti, tai ir toliau mėginti skiepyti vaikus. Galiu ir toliau garsiai skaityti kuo įvairiausias knygas vaikams bibliotekoje. Ir į šiuos skaitymus įterpti keletą tų sunkių ir liūdnų knygų, net jei žinau, kad juokingos, ne tokios emociškai jautrios knygos yra labiau mėgstamos vaikų. Galiu užtikrinti, kad neuždarysiu knygų apie mirtį į getą kartu su kitomis knygomis apie sunkumus, iš kur galėtų būti išlaisvintos tik vienos jų paprašius tėvams ar mokytojui. Ir aš galiu ir toliau rekomenduoti tėvams šias knygas remdamasi savo pačios patirtimis, kodėl esu įsitikinusi, kad vaikams reikia skaityti knygas apie pačias įvairiausias problemas. Perskaitykite „Tiltą į Terabitiją“ (angl. Bridge to Terabithia) garsiai savo vaikams, net jei norėsis verkti. Laikykite, kad tai tam tikra vakcina.

Tekstas anglų kalba:

What Ails Bibliotherapy?