Pernai draugai apsilankė Sakartvele ir jiems ten taip patiko, kad nuolat aikčiojo it įsimylėjėliai. Aikčiojo tiek, kad ir patys užsimanė ten sugrįžti, ir dar kelis įkalbėjo. Tarp jų ir mane su Mindaugu.

Beje, VLKK šiemet, tik pagalvokit, maloningai leido Gruziją vadinti Sakartvelu, tai taip ir darysiu. Kartveliečiams tai svarbu – pavadinimo Gruzija kilmė rusiška, o patys šalį vadina Sakartvelu.

Kaip važiavome?

Nors su M. mėgstame keliauti vieni be jokių gidų ir organizuotų ekskursijų (kodėl, turbūt nereikia aiškinti), į Sakartvelą vykome su gidu. Tiksliau dviem gidais – vietine mergina Gvantsa ir jos draugu lietuviu Algirdu, kurie jau kelis metus tuo verčiasi. Ir tikrai nenusivylėme – grupė buvo maža (iš viso 14 žmonių su jais ir vairuotoju), nebuvo jokių suskaičiuotų minučių, lėkimo, gerai parinktas maršrutas, galimybė improvizacijoms. Pamatėme ir sužinojome daug. Tiesa, išsirinkome aktyvią kelionę po gamtą, todėl miestų ir kultūrinių objektų matėme labai mažai.

Prie mažyčio Kutaisio oro uosto jie mus pasitiko su vaišėmis. Kas gali būti puikiau? Išlipi kaitroje, skubi į tualetą persirengti, o vos žengi į lauką tavęs laukia stalas su vietinėmis gėrybėmis: sūriais, duona, vaisiais ir, aišku, naminiu vynu. Kaip gi kitaip?

Juos nuoširdžiai rekomenduoju, ypač jei norite vykti į Sakartvelą ir dėl nieko nesirūpinti, be to, pamatyti retesnius kampelius, vietinių gyvenimą, būti jaukioje grupėje ir draugiškoje atmosferoje. Ir jei nemokate rusų kalbos – su anglų kalba čia nelabai išsiversite, be to, kai kur atokiau gyvenantys vietiniai ir rusų kalbos nemoka. Jei sudomino, galite rasti juos Facebooke „Trip Our Georgia“.

Megrelijos džiunglėmis krioklio link

Pirmąją dieną vykome į pirmą žygį prie krioklio. Ten tikros džiunglės: drėgna, veši augalija, vijoklių vijoklynai, stiepiasi į viršų medžiai. Nuo tropinių džiunglių skiriasi tik tuo, kad nėra egzotiškos augalijos ir medžiai ne tokie aukšti. Gražu.

Tą vakarą lynojo. Lengvai, bet pakankamai, kad kelias būtų slidus. Sakyčiau, tai buvo pati pavojingiausia visos kelionės dalis. Vienas blogas kojos pastatymas ir gali nugarmėti skardžiu žemyn. Na, ne iki apačios, atsitrenksi tiesiog į kokį medį. Bet vis vien nekažką. Aš dar ir aukščio šiek tiek bijau… O dar tas karstymasis didžiuliais akmenimis… gal ir nieko, jei kojos ilgos, o jei trumpos? Bet kompanija šauni – padėjo. Vis dėlto, galiausiai jau visai sutemus grįžome iki mūsų autobusiuko. Nuoširdžiai galvojau, kad jau pasiekiau savo galimybių ribas ir vargu, ar ištversiu, jei ir likusios kelionės dienos tokios bus. O buvo kur kas lengviau, nors fizinės ištvermės reikėjo ir daugiau. Užtat vėliau galėjau savimi didžiuotis, kad perėjau man sunkiausią trasą.

Kalnų upės

Įspūdingos, kitaip neapibūdinsi. Pataikėme atvykti, kai būta lietingų dienų, todėl jos urzgė it pašėlusios, taškėsi, putojosi, lėkė beprotišku greičiu. Ne, niekas tikrai nė pirštelio į jas kyštelėti nenorėjo.

Ušbos kalnas (Ushba)

Buvo numatyta dviejų dienų kelionė prie Ušbos kalno ledyno. Turėjome su savimi temptis palapines ir viską, ko reikia ir nakvoti kalnuose. Bet oro sąlygos dieną nors ir geros buvo, vėliau neturėjo lepinti. Todėl nakvojome slėnyje ir turėjome vienos dienos žygį – priėjome tik prie Užbos esančius krioklius. Nors ledyno ir nepamatėme, dienos žygis buvo ne mažiau įsimintinas ir pareikalavęs daug jėgų.

Beje, kadangi buvo smarkiai lyta, kalnų upė nunešė tiltuką – bet nieko. Gidai greitai surado pagalbą – vietinis parodė, kaip galima eiti mišku palei upę. Teko pora kartų perbristi ledinius upeliukus ir eiti visiškais kemsynais. Labai įdomi žygio dalis. Be to, būtent čia pirmą kartą jojau žirgu, tiksliau lėtai lėtai bidzenau!

Įdomu tai, kad vos už 10 kilometrų jau Rusija, todėl kylant į kalną tenka prieiti pasienio zoną. O ten namelis, lauko virtuvė, didžiulis šuo ir pasienietis. Sėdi, su žiūronais dairosi į kalnus ir tiek. Prie turistų pripratę, praleidžia.

Vakare grįžę į slėnį, pasistatėme palapines, gaminome plovą ir vakarojome net visai įsilijus. Fantastika. Beje, palapinių ir miegmaišių gabentis iš Lietuvos nereikėjo, Algirdas su Gvantsa turėjo visą reikiamus dalykus stovyklavimui.

Svanetija

Svanetija išsiskiria unikalaus dizaino bokštais, kuriuos galima išvysti kone prie kiekvieno namo. Jie laikomi šio regiono simboliu – tad suvenyrų krautuvėlėse galima rasti visokių niekučių su šiais bokštais.

Kadaise bokštai buvo naudojami gynybiniais tikslais – pamatę atjojant priešus, gyventojai bėgdavo slėptis į juos. Ten nuolat buvo laikomos maisto ir vandens atsargos, jei būtų užpulti. Pirmieji mediniai aukštai pakeliami, tad priešai jų nepasiekdavo. Vienintelis būdas ką nors jiems padaryti – padegti bokštą. O tai nelengva, nes jis visas akmeninis. O pro langų angas gyventojai galėdavo ir įspėti kitus, ir apšaudyti priešus. Bokštai, siekiantys iki 28 metrų, buvo pradėti statyti viduramžiais. Dabar šiek bokštai nebenaudojami ir dalis labai prastos būklės, bet galima rasti sutvarkytų, skirtų turistams. Mes, pavyzdžiui, apsilankėme legendomis apipintame „Meilės bokšte“.

Čaladi ledynas (Chalaadi)

Viena turistiškiausių vietų, kurias lankėme, pakeliui net ir lietuvių sutikome. Maršrutas nelabai sunkus, bet smagus. O prie ledyno, tiesa, apnešto žemėmis, galima pasidaryti gerų nuotraukų. Būtent čia, liepos 6 d., kėlėme Lietuvos trispalvę.

Artėjant prie ledyno Algirdas griežtai mus įspėjo, kad nebandytume eiti čiupinėti ledo. Nuo kalno dažnai krinta rieduliai, kurie jau yra sužaloję ir net užmušę keletą žmonių.

Ušguli kaimas – aukščiausias Europoje gyvenamas kaimas

Ušguli (Ushguli) – taip vadinami keturi mažyčiai kaimai (Žibiani (Zhibiani), Čvibiani (Chvibiani), Murkmeli ( Murqmeli), Čažasi (Chazhashi) Mestijos savivaldybėje. Jie yra pastatyti kalnų slėnyje 2060-2200 metrų aukštyje virš jūros lygio. Nuo kaimo matyti aukščiausia Sakartvele viršukalnė Šchara (Shkhara). Taip pat šiame kaime labai daug Svanetijos bokštų.

Ypatingiausias yra Chažaši (Chazhashi) kaimas – jis yra aukščiausiai ir yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Viename iš tipinių akmeninių namų yra įkurtas kaimo etnografijos muziejus, rekomenduoju užsukti, nors mažytis, bet jame daug sužinosite apie vietinių buitį, papročius, meną.

Ką dar čia veikti? Galima paprasčiausiai tyrinėti šį ir kitus senovinius kaimus, kopti į kalnus ar pasivaikščioti slėniu, pasėdėti kavinėje. Keli iš mūsų grupės pasirinko pasivaikščioti po kalnų slėnį, tiksliau po slėnį pajodinėti su žirgais. Buvo labai smagu, o vaizdai pasakiški! Ypač, kai lekiant ant žirgo pradėjo pilti it iš kibiro, o po kelių minučių nušvito saulė ir trumpam pasirodė vaivorykštė (aš to kažkodėl nepamačiau, bet kiti sakė, kad vaizdas buvo labai labai).  Kaip kainos? Nedidelės. Vienam žmogui žirgas atsieina 50 larių (~17.50 eur). Kadangi nelabai mokėjome joti ir kelio nežinojome, nusisamdėme ir vedlį, tad papildomai grupei kainavo 100 larių. Bet iš tiesų vedlio nelabai ir reikėjo, žirgai puikiai išdresuoti – patys žino kur ir kokiu greičiu nešti kvailus turistus.

Keltuvu Hatsvali viršukalnių apžiūrėti

Į kelionės pabaigą žygiai gerokai palengvėjo. Štai kylant keltuvu tereikėjo ištverti svilinančią saulę, o tai atsipirko su kaupu – dalinomės saldutėlį beveik 20 kilogramų arbūzą ir grožėjomės kalnų vaizdais. Žiūronai čia labai pravertė.

Pakilimas kainuoja 7 larius (~2,5 eur). Žiemą čia veikia slidinėjimo trasa, o ištisus metus ant kalno veikia kavinė.

Gyvūnai

Bene pirmas dalykas, kurį pamatai vos atsidūręs Sakartvele – šunys ir karvės.

Šunys – ir pilnesni, ir visiški bėdžiai – neapsakomo gerumo. Meilinasi ir meilinasi, ieško žmogaus rankos. Kartais prašydami kąsnio, o kartais tiesiog todėl, kad mėgsta dėmesį ir glostymus.

Jei nutrenksi karvę Sakartvelo kelyje – bus tau bėdos. Karvės čia gyvena laisvai – išeina ryte, o vakare pačios grįžta pas šeimininkus. Ypač mėgsta stoviniuoti pakelėse, o kartais ir prigulti tiesiog viduryje gatvės. Algirdas, pusiau rimtai, pusiau juokais, sakė, kad jos mėgsta, kai pravažiuojantys automobiliai nubaido nuo jų muses.

Kiaulių, avių irgi galima pamatyti laisvai bindzinėjančių pakelėse. Ant vienos kiaulės galvos matėme sunertą medinį trikampį – kad neįlįstų į daržą. Čia, skirtingai nei Lietuvoje, užtveriami daržai, o ne naminiai gyvūnai. Šitai man labai patiko.

Keliai

Kalnų kalnų… Ypač egzotiška važiuoti kalnų serpentinais, o duobėti kelių serpentinai… na visai kaip atrakcionai. Ir dar. Įsivaizduokite, artėja staigus posūkis, bet vaizdą užstoja uola – vairuotojas tik pyp pyp per garso signalą, pasiklauso, jei niekas neatsiliepia ramiausiai suka. Aišku, nedideliu greičiu, nes… o jei ten karvė stovi? Arba važiuoji ir matai, kelią remontuoja. Gal nuošliaža buvo, gal šiaip tvarko. Stovėk ir lauk.

Dėkingesnėse kalnų tiesimui vietovėse, aišku, keliai normalūs. Nors vairuotojų kultūra, ypač miestuose, stebina. Pypsėk, pypsėk iš išsipypsėsi sau kelią. Batumyje paryčiais būtent tai ir pažadindavo.

Anaklija

Ką daryti, kad įgeltum šalies vientisumą suardžiusius separatistams? Visaip galima, bet minkštosios priemonės dažniausiai būna pačios įdomiausios. Štai kartveliečiai nusprendė prie pat Abchazijos sienos pastatyti žėrintį kurortą. Tai visiškai dirbtinis kurortas, kokių 15 metų senumo. Kad dirbtinis, tai ir nelabai sėkmingas, nors, kaip supratome, į jį ir toliau investuojama: visą naktį šviečia šviesos, blykčioja įspūdingo tilto margaspalvės lemputės, nors turistus tokiu metu galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Deja, nors ir naujas, tačiau miestelis jau dabar stipriai nudrengtas, aplaužytas, mažai kas jame veikia…

O mes čia stovyklavome! Mums buvo labai neįprasta, kad va taip gali imti ir pasistatyti palapinę prie pat jūros, tiesiai po palmėmis palei kurorto alėją. Visą vakarą čia ratus suko policija – aš vis išsigąsdavau, bet taip stovyklauti legalu ir normalu. Policija tiesiog stebėjo viešąją tvarką.

Mėgstantiems poilsiauti prie jūros – degintis, maudytis ir vėl degintis, čia būtų ne taip ir blogai – pakrantė smėlėta, žmonių mažai.

Sakartvelo miniatiūrų parkas

Neturite laiko ir galimybių susipažinti su Sakartvelo reikšmingiausiais statiniais? Apėję miniatiūrų parką būsite pamatę viską, kas svarbiausia!

Batumis

Ilgai neieškojome, kaip apibūdinti šį kurortinį miestą. Įsikūręs prie Juodosios jūros ir netoli Turkijos sienos, jis mums priminė Palangos ir Gariūnų turgavietės mišinį.

Batumyje tarp gausybės sovietinių pastatų, tuntais dygsta nauji namai ir dangoraižiai, nors apleistų pastatų čia apstu… Beje, vietoje kavinių ir pramogų reklamų, čia gatvėse kišami pasiūlymai pirkti apartamentus…

Jūros krantas visiškai akmenuotas, tad be specialių batų… na, skauda kojas, bet įmanoma išsiversti. Kadangi prie jūros leidome ne tiek ir daug laiko, apsėjome be jų.

Taigi jei nemėgstate bimbinėti prie jūros, o norite pasivaikščiojimų gamtoje, užsukite į Batumio botanikos sodą (įėjimas 15 larių).

Taip pat netoli Batumio yra Kolchetijos (Kolkheti) nacionalinis parkas, ten galima užsisakyti pasiplaukiojimą motorine valtimi po ežerą ir stebėti paukščius (galima išsinuomoti ir žiūronų). Motorinė valtis, skirta trims, kainuoja 90 larių. Vienų niekas nepaleidžia – valtį vairuoja parko prižiūrėtojas. Žinoma, jei tik įmanoma, rinktis reikėtų rytinę kelionę, nes po pietų mažokai paukščių, bet mums vis dėlto teko pamatyti keletą, pavyzdžiui, garnį, kormoranų, jūrinį erelį ir keletą kitų.

Batumio turgus

Jei lankotės Batumyje ir norite kartvelietiškų gėrybių parsivežti į Lietuvą, geriausia tam vieta – turgus. Čiurchelų (it dešra atrodantys vaisių ar uogų sulčių ir riešutų saldumynai), tklapių (it blynas išdžiovinta uogienė), padažų, arbatos ir prieskonių čia rasite į valias. Kainos juokingos, tad labiausiai riboja galimas lagamino svoris.

Geriausia kuo daugiau prekių pirkti iš vieno prekybininko – tiesiogine prasme nuolaidos gal ir negausite, bet visko pridės su kaupu ir dar dovanų. Prieskonių stiklinė – 1 laris (~0,35 eur), o jei perki to paties prieskonio kelias stiklines – vieną viršaus užmeta, o po didesnio apsipirkimo dar ir kokį mišinuką žuviai, mėsai, salotoms padovanoja. Rojus. Net su bibliotekininko atlyginimu gali jaustis esąs turtingas.

Vietinės žalios arbatos kainos irgi mažos – stiklinė kainuoja 2-3 larius (~0,7-1 eur). Čiurchelos – 1,5-2,5 lario (~0,50-1 eur), tklapis – 1-1,5 (~0,35-0,5 eur), granatų padažas 5 lariai (~1.7 eur). Žodžiu, krauk, kiek telpa, nes viskas tikrai labai skanu ir puikiai kvepia.

Vienintelis dalykas, girdėjau ir iš draugų, ir iš vietinių, ko nereikėtų pirkti turguje – vynas. Gali gauti labai prasto. Kalbant apie vyną, kiek teko ragauti, geriausius aptikome tiesiog vyno parduotuvėje.

Kartveliečiai lietuvius mėgsta

Išgirdę, kad mes iš Lietuvos, vietiniai šypsodavosi, vardindavo žinomus miestus, pasakodavo, kaip pas mus lankėsi ar kur teko sutikti lietuvių. Aišku, mėgstama mūsų šalis ne tik dėl daugybės bendrų istorijų sovietmečiu, bet ir dėl pastarųjų metų paramos šaliai. Ne veltui Sakartvelo sostinėje Tbilisyje kiekvienais metais mūsų vėliavos spalvomis nušvinta televizijos bokštas.

Beje, Liepos 6 d. ne tik kėlėme vėliavą, bet ir kavinėje, kur ant sienos kabėjo ir 10 litų, ir maža mūsų trispalvė, išklausę energingų daugiabalsių kartveliečių liaudies dainų, sugiedojome himną. Nuo pat pradžių Algirdas patikino, kad prie stalo uždainuojantys žmonės nėra nieko keisto ir tikrai neišvarys, jei užbaubsime!

Maistas ir pora rekomendacijų

Tegaliu pasakyti, kad Sakartvelo virtuvė man labai labai labai patiko. Tiesa, ji labai gausi, skoninga, rieboka ir čia niekada negailima druskos. Chačapuriai (pyragai su sūriu ar mėsa)– mane stačiai papirko, jau planuoju eiti patikrinti, ar Lietuvoje kas nors gamina bent kiek panašius į tuos, kuriuos ragavau Sakartvele.

Labai puiku, jei po Sakartvelą ketinate keliauti su kelių žmonių kompanija, galėsite išragauti labai labai daug dalykų. Restoranuose ir kavinėse įprasta, kad kiekvienam svečiui padedama lėkštė, o patiekalai dedami į stalo vidurį. Taigi mes penkiese užsisakydavome skirtingus patiekalus ir dalindavomės. Dauguma maisto yra supjaustytas gabaliukas, tai dalintis labai patogu.

Kokios kainos? Ogi nedidelės, kaip visa kita. Mes užsisakę po patiekalą, bendrą adžerulį ir po alaus bokalą nuolatos sumokėdavome maždaug po 15 larių (apie 5 eurus). O prisivalgydavome tiek, kad pilvai plyšdavo. Porcijos čia tikrai nemenkos. Dargi reikia atkreipti dėmesį, kad jei patiekalas kainuoja apie 20  (~7 eur) ar daugiau larių – jis skirtas mažiausiai dviem žmonėms.

Pora rekomendacijų. Jie lankysitės į Batumio botanikos sode, būtinai užsukite į prie jo esančią kavinę barą „Lampari“, ten gausite pačius skaniausius adžerulius (Adžarijos regiono chačapurio atmaina). Niekur kitur neradome, kad kas į adžerulį įmuštų ne vieną, o du kiaušinius. Patikėkite, tai mažiausiai du kartus skaniau!

Antra rekomendacija. Kadangi mums labai patiko kepta vištiena grietinėlės ir česnakų padaže, vadinama škmeruliu (shkmeruli), visur tai ir ragaudavom. Geriausią aptikome, Poti miestelyje, esančiame apie 50 kilometrų nuo Batumio, ten vykome į Kolchetijos nacionalinį parką. Taigi Potyje, prie pat kanalo yra restoranas laive. Va ten drąsiai eikite – visas maistas labai puikus, o Škmerulis – tirštas, gardus, visur kitur palyginus su šiuo padažas būdavo vandeningas, o vištiena gerai nepaskrudusi.

Ar dar turiu patarimų?

Vieną dar laikiau kišenėje. Jei sumanysite čia, ar kur kitur keliauti į kalnus, nebūkit kvaili, investuokit į normalius žygio batus, aukštesniu aulu ir nepraleidžiančiais vandens. Aš vis taupiau taupiau, galvoju apsieisiu su kedais Aha, apsiesiu. Jau po pirmo žygio norėjau išbučiuoti batus, įsigytus prieš pat pat kelionę!

Geri žygio batai gerai ir kainuoja, tad siūlau pasidairyti “Batų kalne” per išpardavimus. Man pavyko už 38 eurus nusipirkti beveik 200 kainuojančius amerikietiškus „Lowa“ batus. Kiek žiūrėjau, rodos, ne padielka, o ir atlaikė visus išbandymus. Ir net nenutrynė!

Ir dar viena rekomendacija. Keliaukit su draugais!

Ar jau viskas papasakota?

Aišku, kad ne! Bet, man rodos, įspūdžiui užtenka ir tiek. Be to, kai ką norisi pasilikti sau.

Nuotraukos mano, M. U. ir „Trip Our Georgia“. O apačioje dar keletas vaizdų:

 🙂