Yra tokia banalybė, kad kol yra pirmų kartų ir tu jų nori, tol gera ir įdomu gyventi. Bent jau vienas iš tokio gyvenimo komponentų – tikrai. Taigi vakar nutiko dar vienas pirmas kartas – skridau oro balionu!

Išsirinkome skristi Trakuose – ežerai, pilis, miestelis, gamta, pagalvojome, kad turėtų būti gražu, ypač saulei leidžiantis. Taip ir buvo!

Visa pramoga truko apie 3 valandas. Draugiški ir pajuokauti mėgstantys organizatoriai susirinko grupę Trakų stotyje ir nusivežė už miestelio. Kadangi vienas iš pagrindinių tikslų yra praskristi kuo arčiau pilies, tai pilotai vis tikrino, vėjo kryptį ir greitį. Tau atrodo, kad vėjelis vos vos juntamas, o jiems gerai, važiuojam toliau, kol galiausiai surado tinkamą pakilimo vietą.

Tada prasidėjo pasiruošimas. Paaiškino, kaip elgtis tose mažytėse oro baliono kašiko kišenėlėse, kur būsim po keturis, kaip tūpsim. O tada vėpsojom ir pleškinom pučiamus balionus.

Kiekvieną kartą, kai matydavau tiesiai virš mano namų pralekiančius balionus (o jie čia skrenda labai dažnai) su visokiausiomis reklamomis: Delfi, Kauno grūdų, Gariūnų ir t. t., pagalvodavau, kad nu jau su gariūninu nė už ką nenorėčiau. Tai spėkit, su kokiu balionu skridau? O, mieloji ironija… Tik žiūriu, kaip skleidžia mūsų balioną ir raidė po raidės išlenda… na, patys suprantate kas.

Pakilimas švelnus, vos pajusi, tikrai nėra tokio staigaus smagumo, kaip kad lėktuvui atsiplėšus nuo pakilimo tako. Užtat stebėti viską aplinkui judant pakankamai lėtai labai patiko. O tai, kad skridom iš viso 16 žmonių – nė kiek netrukdė. Pilotas nuolat sukiojo balioną ratų, tad visi viską iš visų pusių galėjo pamatyti.

Skrieti virš medžių viršūnių buvo visiškai siurrealu – tiek dokumentikos apie gamtą prisižiūrėta, tiek panašių kadrų matyta, kad tikrovė ir medija galvoj visai susipynė. O dar kai pamatėme tarp medžių nardančias stirnas!

O jau Trakų ežerynai! Ežeras prie ežero, o tarp tų ežerų dar kokia kūdra, bala didesnė, užpelkėjusios vietos. Na, mačiau, kad kaip atrodo Trakų žemėlapis, bet iš viršaus tie vandenys ir jų gausa atrodo daug įspūdingiau.

Skridome ir visai žemai, ir kiek aukščiau, tad atsivėrė įvairiausioms panoramos: ir Elektrėnai, ir Vienis, ir Vilnius.

Keistas dalykas, kai eini žeme, važiuoji mašina – judi ir tiek, niekam nemojuosi ir linkėjimų nesiuntinėji, bet vos žmonės pakyla, viskas apsiverčia. Staiga irkluotojai mojuoja, valtyse išsidrėbę poilsiautojai fotografuoja, stovyklautojai siunčia linkėjimus. O tu atgal arba pirmas. Kažkoks bendrystės ir noras dalytis džiaugsmu užklumpa. Tai taip ir skridom virš Trakų ežerynų. Šypsodamiesi, krykštaudami, mojuodami.

Skrydis ilgai netrunka, apie pusvalandį, bet bent jau Trakams to tikrai užtenka. Bet tuo viskas dar nesibaigė – laukė krikštas ir šampano taurė. Po įžangos apie pirmąjį žmonių skrydį balionu XVIII pabaigoje, atėjo laikas krikštui. O jis toks savotiškas – padegama plaukų sruoga ir užgesinama šampanu, o ant kaktos įspaudžiamas nykštys su žemėmis.

Taigi, ar buvo verta? Nors pramoga tikrai ne pigi, likau labai patenkinta.