Vaikai skaito, skaitymas. Photo by Victoria Borodinova from Pexels

Mato efektas, arba sukauptas pranašumas, – tai socialinis fenomenas, pritaikomas daugeliui sričių ir metaforiškai sakantis, kad turtingas tampa dar turtingesnis, o vargšas dar biednesnis. Kitaip tariant tas, kuris turi daugiau turto (socialinį kapitalą, pinigų, gabumų, talentą ir pan.) ir toliau daugins savo turtą, tuo tarpu tas, kuris šių dalykų ir taip jau stokoja, praras ir dar.

Terminas buvo sugalvotas sociologų Roberto K. Mertono ir Harrietos Zuckerman, pasinaudojus bibline parabole iš Mato evangelijos „Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“. Ir iš pradžių pradėtas naudoti kalbant apie mokslininkų pasiekimus. Mertonas aprašė, kaip garsūs mokslininkai sulaukdavo dar daugiau pripažinimo ir apdovanojimų, nei mažiau žinomi jų kolegos, nors jų pasiekimai būdavo labai panašūs, arba šlovės ir įvertinimų sulaukdavo akademiškai aukščiausias pozicijas užimantis mokslininkas, o ne jam pavaldūs studentai ar mokslininkai, net jei jie atliko visą darbą.

Taigi, kuo čia dėtas vaikų skaitymas?

Beskaitydama Jono Anderssono parengtą meta studiją „Promoting reading: reaserch and best practice“ – aptikau, kad pasitelkusSkaitymo skatinimas Promoting reading šį efektą, paaiškinami skirtumai tarp vaikų skaitymo gebėjimų pasiekimų: „Mato efektu skaitybos kontekste aiškinama, kad skaitymo motyvacija ir raštingumas yra tarpusavyje susiję. Vaikai, kurie išmoksta iššifruoti tekstus anksčiau, paprastai sukaupia daugiau gerųjų patirčių, susijusių su skaitymu. Skaitymas tampa jų identiteto dalimi ir kyla natūralus noras siekti naujų skaitymo patirčių. To pasekmė, kad vaiko raštingumas sparčiai progresuoja, kaip ir noras praleisti daugiau laiko prie knygų. Ir atvirkščiai: vaikai, kurie vėliau (ir sunkiau, – pridėčiau nuo savęs) pramoksta skaityti, paprastai skaito mažiau, o tai reiškia, kad mažiau praktikuojasi. Jie neidentifikuoja savęs kaip skaitytojų ir galiausiai apskritai ima vengti skaitymo“ (p. 29).

Aišku, suabsoliutinti šito efekto negalima. Kaip dažnai esti su socialiniais mokslais, visada atsiranda išimčių, tad negali būti pritaikytas visiems, turbūt kiekvienas mūsų prisimintų aprašytą efektą paneigiančių atvejų. Antra, įžvelgiama tokio požiūrio pavojų, esą silpnesni skaitytojai gali būti nuvertinti kaip beviltiški, o tai tik dar labiau įtvirtintų atotrūkį ir trukdytų atsirasti teigiamoms patirtims, susijusioms su skaitymu. Liūdna, bet kai aš mokiausi mokykloje (ypač pagrindinėje), tokia praktika nebuvo svetima, pavyzdžiui, garsiai skaityti dažniausiai kviesdavo tuos, kurie ir taip puikiai skaitydavo, o apie knygas ir skaitymo patirtis daugiau kalbėdavo su tais, kurie perskaitydavo tuntus knygų, o ne su tais, kurie įveikdavo vos vieną privalomą.

Kita vertus, Mato efektas indikuoja, kokios svarbios yra ankstyvojo skaitymo patirtys vėlesniems vaiko skaitymo gebėjimams ir raštingumui apskritai. Tad galima dėti pastangas, kad vaiką suptų aplinka, skatinanti teigiamą požiūrį (ir emocijas) į knygas ir skaitymą. Kaip sukurti tokią aplinką – kita tema kitam įrašui, o čia tenorėjau pasidalinti „atradimu“.

P. S. Skaitymo srityje Mato effektą plačiausiai tyrinėjo ir reikšmingiausius tyrimus atliko psichologas dr. Keith Stanovich, čia trumputis video anglų kalba, kuriame jis pats pasakoja apie tai: