Juoką kelia visokiausi gyvenimo guru, mokantys, kaip kvėpuoti, perdėti gėlytėmis, mylėti, džiaugtis ir surasti vidinę ramybę. Tik už 99 eurus ir 99 euro centus. Su nuolaida ir dovanų atvirute su citatėle apie gyvenimo prasmę kokio nors didaus išminčiaus. Coelho, pavyzdžiui. Bet štai žiūrėjau į savo šunį ir pagalvojau, kad iš jo tikrai turiu ko pasimokyt apie gyvenimo džiaugsmą, o jam manęs net mokyti nereikia.

Vakar vakare jam išoperavo gilinių kojų penktuosius (rudimentinius) pirštus. Grįžtam namo, visas apdujęs nuo narkozės jis nubidzena iki žolės reikalų, namie dar akis sunkiai praplėšdamas jau čiaumoja kamuoliuką (nes kamuoliukas yra jėgų jėga), o galiausiai šlitinėdamas į visas puses nueina pasitikti grįžusio M. Išsidrėbęs ant šono bent uodega plaka kiek įmanydamas. Nes pasiilgo. O jei pasiilgo, reikia tai parodyt.

Praėjus vos dvylikai valandų po operacijos jis jau laksto, kas kad skauda ir gal net labai, nes, pasirodo, pirštai sąnarius turėjo, o vienos kojos dar negali priminti. Bėgioja, džiaugiasi, kaulija žaidimų, glostymų, skanėstų ir dar sąžiningai atlieka uodegėlės pareigas. Jis laimingas. Kaip ir kiekvieną dieną.

Tai va ir galvoju, o jei aš jo vietoj? Gi gulėčiau lovoj, naudočiausi visomis ligonio privilegijomis ir aikčiočiau net ir nuo menkučio skausmeliūkščio. Gal dar bambėčiau, kaip mano skausmo niekas nesupranta, užuojautos nerodo. Aišku, ironizuoju. Na, bent jau šiek tiek.

Tai va toks tas mano guru, tikras ir be banalių saldybių. Ir ironija pro ausis nesiveržia į jį bežiūrint.  Tiesa, kainuoja daugiau nei tuos 99,99. Ir dar širdį sudaužyt gali.