Tiek puikių įspūdžių girdėjau iš vyresniųjų kolegų apie kas dvejus metus vykstantį Tarptautinės vaikų knygos tarybos (IBBY) kongresą, kad su nekantrumu laukiau savo pirmojo – įvykusio rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje Atėnuose.

O atėjo ir praėjo. Per greitai. Per daug visko ir per trumpai vyko, bet šį tą užfiksavau, įsiminiau, kažkas sukėlė minčių ir idėjų, krypčių naujiems mąstymams ir ieškojimams. Tad jaučiuosi parsivežusi daug.

Čia papasakosiu tik apie kelis man įspūdį palikusius dalykus (apie kuriuos įmanoma papasakoti), o nemažos dalies keliavusiųjų įspūdžius galite peržiūrėti renginių ciklo „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“ diskusijos vaizdo įraše „Rytai susitinka su vakarais: patirčių iš 36-ojo tarptautinio IBBY kongreso pristatymas“ (nuoroda į youtube apačioje)

Bendri pastebėjimai

Pasižiūrėjus į programą – galva sukasi, tiek įdomių pranešimų vyksta skirtingose vietose vienu metu… Tenka rinktis, ne visada pataikai. Pasitaiko ir taip, kad įdomiausi dalykai nebūtinai vyksta pranešimų salėse, o tiesiog sutikus kokį žmogų koridoriuje ir su juo šnektelėjus apie darbus, idėja, geras knygas. Taip pat ir prie stendinių pranešimų, kur akis į akį gali bendrauti su pranešėju ir visko išsiklausinėti iki smulkmenų bebijodamas peržengti 15 min., kurios skiriamos įprastam pranešimui.

Pranešimuose akivaizdžiai dominavo pabėgėlių tema – literatūra apie juos, literatūra jiems, jų edukacijos strategijos ir pan. Daug dėmesio skirta ir kultūrinės įvairovės (diversity) temoms. Dauguma tokių pranešimų – stipriai sumišę su aktyvizmu: ne tik informuoja, bet ir pasako ką ir kaip daryti. Labai mažai imanentinės literatūros analizės, nuolat stengiamasi žiūrėti iš kultūrologijos, antropologijos, socialogijos kontekstus. Anksčiau tai įdomiai skambėdavo, bet galiausiai ėmiau pastebėti, kad viskas pernelyg kartojasi, o tekstai neretai tampa tik pagalbine priemone pademonstruoti metodą ir išsakyti savo nuostatas. Nepaisant to, iškliausiau kelis tikrai įdomius ir stipriai įstrigusius pranešimus.

Kalbant apie renginio organizacinę pusę, tenka tik apgailestauti, kad nebuvo skirta laiko knygų skaitymui/vartymui – o jų juk buvo atvežta daug. Geriausių pastarųjų metų įvairių šalių knygų. IBBY garbės sąrašo knygų. Apdovanotų knygų. Anderseno premijos laureatų ir trumpojo sąrašo nominantų. Įspūdingų taktilinių knygų. Bežodžių knygų. Knygų, kurių šiaip sau užsinorėjęs pavartyti ar paskaityti negausi (nebent pinigai iš kišenių drimba). O susipažinti norisi, tad nuvogiant po pusvalandį, valandėlę nuo pranešimų per pora dienų pavyko perskaityti keletą puikių paveikslėlių ir bežodžių knygų. Kelios perskaitytos knygos:

IBBY-Asahi apdovanojimas už skaitymo skatinimą

Kad laimėjo prancūzų nepelno siekianti organizacija Les Doigts Qui Rêvent (liet. svajojantys pirštai), buvo paskelbta dar 2018 m. kovą. O IBBY konferencijoje susirinkusiųjų laukė šios organizacijos vadovo Philippe Claudet kalba. Sunku įsivaizduoti, kad ją išklausęs bent vienas liko nesužavėtas ir neįkvėptas. Su kokiu atsidavimu apie veiklą pasakojo vadovas, perteikti nesugebėsiu, bet pasidalinsiu keliais faktais apie jų veiklą.

Organizacijos veikla buvo pradėtas 1993 m., kai keli tėvai ir mokytojai pastebėjo, kad neregintys ar silpnaregiai vaikai tiek Prancūzijoje, tiek apskritai Europoje stokoja iliustruotų taktilinių (liečiamųjų) knygų. Be to, dažniausiai tokios knygos būdavo vienetinės – padarytos vaikų artimųjų ar mokytojų. Tai per mažai. Dargi ne visos tokios mėgėjiškos knygos atitiko vaikų poreikius ir galimybės. Jų įsitikinimu, skaitymas yra žmonių teisė, o neregintys vaikai turi gauti tą patį, ką ir regintieji, taigi šiuo atveju kokybišką jiems pritaikytą literatūrą. Taigi jie ėmėsi leisti kokybiškas taktilines knygas, be to, rengti metodinę medžiagą, informaciją tėvams.

Parengti taktilinę knygą yra sunku – be kūrybingumo, išmanymo, spausdinimo, tam dargi reikalinga nemažai žmogaus rankų darbo, o tai stipriai padidina tokios knygos kainą, todėl leisti tokias knygas – nuostolinga. Anot Claudet, vidutiniškai pagaminti vieną taktilinę knygą kainuoja apie 135 eurus, o ją pagaminti užtrunka apie 3,5 val.

Projekto sumanytojai ir vykdytojai rankų dėl tokių kaštų nenuleido – pradėjo veikti pagal tvarios, socialiai atsakingos ir solidarumo ekonomikos modelį. Dalis darbuotojų yra tie, kurie buvo atsidūrę sociumo užribyje, turi nemažai savanorių, taip pat organizacija gauna paramos iš įvairių fondų. Dėl šių ir kitų sumanymų jiems pavyksta 135 eurų vertės taktilinę knygą tėvams parduoti vos už 30 eur., visiems kitiems (pvz., mokykloms, bibliotekoms) už maždaug 65 eur.  Iki 10 proc. tiražo nusiperka meno kolekcionieriai. (Patikėkit, kai kurios knygos yra tikri meno objektai.)

Bet jie neapsiriboja vien taktilinių knygų kūrimu ar adaptavimu – jie dar vykdo ir tyrimus. Aiškinasi, kaip neregintys ir silpnaregiai vaikai suvokia pasaulį bei aplinką jos nematydami, kaip skaito taktilines knygas, kokie elementai jiems padeda atpažinti objektus. Be to, pradėję kurti knygą – kviečiasi nereginčius vaikus, kad jie įvertintų, išsakytų pastabas, tuomet knyga koreguojama ir tik tuomet paleidžiama į masinę gamybą.

Organizacija bendradarbiauja ir su kitomis šalimis – jiems padeda metodine medžiaga, rengia dirbtuves, tarptautinį taktilinių knygų konkursą ir t. t., taigi prisideda prie kokybiškų taktilinių knygų gamybos ir sklaidos įvairiose šalyse.

Dėl šio apdovanojimo man džiugu, kad atkreiptaws dėmesys į skaitymo skatinimo iniciatyvą Vakarų šalyse – juk čia irgi yra nemažų problemų ir vaikų, paliktų be knygų, ir žmonių, nuverčiančių kalnus, kad jiems tiestų kelius į knygų pasaulį, su visais iš jų išplaukiančiomis gerovėmis vaikų ateičiai.

Itin įdomiai sumanyta taktilinė knyga apie Raudonkepuraitę.

Projektas „Jaunosios kartos skatinimas rašyti: rašytojai dalijasi rašymo paslaptimis su vaikais“

Turkų rašytoja Tülin Kozikoğlu pristatė savo iniciuotą projektą, kurio metu kvietė vaikus iš vargingų Stambulo rajonų į kūrybinio rašymo dirbtuves. Jos vyko kas savaitę 20 valandų iš eilės po 2 valandas. Pirmiausia, vaikai, vadovaujami tikrų rašytojų, mokėsi kurti įvairių žanrų istorijas (fantastiką, pasakas, komiksus ir t. t.), vėliau susipažino su redagavimu ir turėdavo patys redaguoti, galiausiai susitiko su leidėjais. Projektu siekta vaikus supažindinti su rašytojo darbo užkulisiais, ugdyti jų kūrybingumą, rašymo įgūdžius, žinoma, ir paskatinti skaityti daugiau. Projektui moksleivius galėjo siūlyti mokytojai, o organizatoriai prašė, kad jie paieškotų ne tų vaikų, kurie yra labai stropūs ir mėgsta rašyti, bet pirmiausia tų, kurių akys žiba, kurių galvos prikimštos fantazijų. Projekto pabaigoje vaikų rašiniai buvo išspausdinti kartu su metodine ir teorine medžiaga, reikalinga kurti panašioms dirbtuvėms.

„Skaitymo teikiamos galimybės ir pavojai: skaitymas už komforto zonos“

Arizonos universiteto profesorė Kathy G. Short pažvelgė, kokie galimi pavojai slypi, kai skaitome patys ir vaikams duodame skaityti literatūrą apie kitas kultūras, kitų šalių žmones, iššūkius ir problemas. Ir apie atsakomybę, kurią turėtų prisiimti visi, prisidedantys prie knygų atsiradimo, sklaidos, skaitymo.

Pasak Short, leidėjai, viena vertus, turėtų būti atidūs kitų kultūroms (pvz., knygose nesupainioti kultūrinių ženklų), antra vertus, žiūrėtų, kaip knyga dera šalia jau esančių knygų: ar papildo tarpkultūrinį dialogą, ar tik jį susiaurina, patvirtina įvairius stereotipus (pvz., nutinka, kad tėra viena vienintelė knyga apie kokią nors šalį ir ji reprezentuoja visą šalį, nors apima vos 1 procentą kultūros ar tik tam tikrą laikotarpį. Arba per daug knygų kalba apie vieną vienos šalies problemą, pavyzdžiui, apie meksikiečius, nelegaliai kertančius Amerikos sieną, bet trūksta knygų apie Meksikos kultūrą, įvairovę, istoriją ir pan.).

Skaitytojų socialinė atsakomybė – atvirumas įvairioms knygoms apie nežinomus, nepažįstamus dalykus. Jie turėtų svarstyti ir tikrinti, ar tai, ką skaityto atitinka realybę, ar tai neiškreiptas vaizdas. Galų gale, pasitikrinti, ar patys neegzotifikuojame ar universalizuojame pasakojimų apie kitą. Anot jos, ne visų knygų skaitymo tikslas yra skaitymo malonumas – kartais skaitome tam, kad pažintume ir net patirtume nepatogumą. Kitaip tariant, negalima reikalauti iš skaitytojo, kad jis patirtų asmeninį santykį su knyga, svarbu, kad jis atsakingai įsitrauktų į skaitymą (responsible engagement).

Edukatoriai tuo tarpu turėtų paskatinti kultūriškai specifinės literatūros (pasakojančios apie kitas šalis, kultūras, žmones, retesnes problemas ir pan) leidybą, vertimą. Nes literatūra, kalbanti apie universalius dalykus, ir taip paklausi ir gausiai verčiama, o kultūriškai specifinės knygos dėmesio ir sklaidos sulaukia daug mažiau. Taip pat edukatoriai turėtų suprasti, kad duodami knygas, gali paskatinti stereotipų ar neteisingo įspūdžio apie šalį ar tautą susidarymą. Todėl duodant vaikams skaityti kultūriškai specifinę literatūrą reikėtų, kad ją lydėtų naujausia informacija, sugretinimai su kitomis panašiomis knygomis (paired books). Be to, edukatoriai turėtų paaiškinti kontekstą bei kvestionuoti skaitytojų reakciją.

Tik tai, kas geriausia, yra pakankamai gerai vaikams. Wally de Doncker, buvęs IBBY prezidentas