Penktadienio pietus praleidau lėtai slinkdama Neries pakrante. 45 pietų minutės ne tiek ir daug pamiršti popierizmą, kuris pastaruoju metu užsisėdo ant manęs, bet pakankamai pasilepinti neįtikėtino kaitrumo spalio saule. Laikas bėga neįtikėtinai greitai – reikia grįžti. Po kojomis mėtosi su sudžiūvęs juodas kaštono kevalas, mėtosi ir dar spindintis jo branduolys. Ir gilės čia.

Stop.

Dabar grįžtam du žingsnius atgal. Ei, gi čia gilės! Viena akimirka ir galvoje jau sukasi mintis, ką čia su šituo gėriu nuveikus. Tiesa, prisirinkau ne galių, o jų kepurėlių rudeninei puokštei-dekoracijai. Tai jau antra mano rudeninė puokštė, padaryta iš to, ką radau pakelėse. Pirmoji (ją galite pamatyti čia) buvo skirta draugų vestuvėms, kurias jie šventė gamtoje pagal pagoniškas tradicijas.

Darbo sudėtingumas 1/5. Kitaip tariant, lengviau nebūna.

Trukmė ~10min (laiko, kurį sugaišau rinkdama žaliavas, neskaičiuoju).

Priemonės: gilių kepurėlės, popierinė lipni juosta, vaza, akmenukai, dekoratyvinė juostelė.

Štai tokių gilių kepurėlių prisirinkau gerą krūvą. Ieškojau su kuo ilgesniais koteliais.

Ko prireikė puokštei be gilių, matote čia. Nedidukė vaza iš Ikėjos; panašios spalvos į gilių kotelius dekoratyvinė juostelė ir popierinė lipni juosta.

Sudėjusi į puokštelę nedidelį kiekį šakelių su gilių kepurėlėm, ją apsukau lipnia juosta, kad nesuirtų, neišsisklaidytų. Tuomet pridėjau dar šakelių ir vėl apsukau. Ir taip kartojau, kol puokštė išėjo norimo dydžio. O kadangi koteliai tikrai labai trumpučiai, vazoje ši puokštelė neatrodo labai gerai. Tad tuščią erdvę užpildžiau akmenukais. Gyvą galą jų turių – parsivežu po maišelį iš kiekvienos kelionės. Va ir viskas.