Nespręsk apie knygą iš viršelio! Šitą posakį greičiau nei savo vardą pribudinta vidury nakties galėjau išrėkti dar tada, kai nemokėjau skaityti. Aišku, tai visiškas melas, bet posakis tikrai it koks parazitas įlindęs į sąmonę ir nuo neatmenamų laikų ten tūno. Ne į mano vienos. Toks puikus, taip puikiai panaudojamas. Kur pasisuksi, kartoja ir kartoja žmonės šią banalybę, kad, rodos, net nepadoru kvestionuoti tokių dvasingumų minčių, nuleistų angelų choro ant arbūzų cukraus vatos debesų griežiančių dangišką simfoniją.

Neeee, šia išmintimi nedrįsčiau abejoti – tikrai pasitvirtina. Juk apsidairius aplinkui akivaizdu, kad žmonės atsitiktinai čiumpa knygas iš lentynų ir uoliai skaito anotacijas, kol galiausiai suranda tai, kas sudomino, užėję į drabužių parduotuvę pirmiausia išstudijuoja etiketę, o restorane skuba patikrinti, kiek ir kokių maistingųjų medžiagų bei kokių vitaminų patiekalas turi, tada išsirenka vertingiausią ir nesipiktina gavę nenusakomos išvaizdos marmalą klaikesnį už pagaminą pačioje baisiausioje pasaulio ligoninėj, nes juk viršelis nesvarbu, svarbu, kas viduje!

Svarbus, dar ir kaip. Jeigu nebūtų, leidyklos nesamdytų ir nemokėtų pinigų iliustruotojams, knygos dailininkams, nesvarstytų, ar viršelis signalizuos norimus dalykus jų numatomai auditorijai (pagal amžių, pomėgius, išsilavinimą, literatūrinį skonį ir t. t.), nebūtų ir viršelių madų, rinkos stebėsenos ir t. t. Jei būtų nesvarbu, leistų visas knygas pagal vieną šabloną pakeitę tik pavadinimą ir autoriaus vardą, o knygynuose niekas knygų viršeliu į priekį nestatytų. Nes kam gi rūpi tas viršelis?

Bet taip nėra, nes viršelis svarbus. Ne labai labai, bet pakankamai, kad į jį investuotų leidėjai, o skaitytojai pajustų simpatiją, smalsumą, artimumą, atpažinimą ir kitus malonius jausmus pamatę tam tikrą viršelį, arba atvirkščiai – atsumtų knygą vos pamatę jiems neįtinkantį. Galiu lažintis, kad kiekvienas daugiau nei 10 knygų per metus perskaitantis žmogus vien pažvelgęs į viršelį gali nuspėti, ar ta knyga jį gali sudominti, ar ne. O su knygomis dirbantis (ir jų daug skantantis) žmogus neretai gali ir gana teisingai vien iš viršelio, ko bus vertas turinys. Viršelis nėra tik atsitiktinis paveiksliukas su užrašais, jis dažnai atskleidžia labai daug, pavyzdžiui, ar profesionalas prie jo dirbo, kaip rimtai į tai žiūrėjo, kieno dėmesį norima atkreipti viršeliu, kokiam žanro knyga ir pan.

Galų gale ne vienam, o man tai tikrai patinka, kai knyga būna meno objektas nuo viršelio iki viršelio – viršelis, atvartai, maketas, įrišimas. Turinys, aišku čia karalius. Karalius geriausiai atrodo apsirengęs, o jo karūna turėtų blizgėti.

Tiesa, dabar kas nors atsliūkins iš už kampo ir sakys “Aha, prigavau. O va Pasaulio literatūros klasika visa vienodais viršeliais”. Taip, ir Pingvino klasikos serijos, ir Lietuvių literatūros lobyno, ir naujosios Pegaso vaikų kolekcijos knygų viršeliai labai jau panašūs ir t. t. ir t. t. Ir ne veltui jie vienodi, nes viršelis – svarbus! Turbūt kokį antrą ar trečią kartą gyvenime randu, kur pritaikyti posakį ištimtys tik patvirtina taisyklę.

O grįžtant prie nespręsk apie knygą iš viršelio.  Tai va, žinau geresnį posakį, kur kas universalesnį. Tinka ir knygoms.
Sutinka pagal išvaizdą, palydi pagal protą.