Niekada nesupratau, o po kiekvieno apsilankymo filharmonijoje dar labiau nesuprantu, kaip žmonės tenai gali ploti. Sėdi, klausais, per tave teka tvarka ir harmonija, garso ir tylos švara, o tada staiga minia kaip atsaką į tą grožį paleidžia savo rankas – kaip patrakusi pradeda pliauškėti. Tas klaikus garsas atšoka nuo sienų ir kiekvieną kartą atrodo, kad kažkas pasiėmęs medinę lazdelę įkiša man ją į ausį ir baksnoja į būgnelį. Čia ne emocinis, o jau fizinis nepatogumas. Pastebėjau, kad jau vos ne nuo vidurio kūrinio su baime pradedu laukti pabaigos. Nes ir vėl bus tas nesuvaldomas pliaukšt pliaukšt pliauškt pliauškt pliaušt pliaukšt… O taip norėtųsi minutės tylos, kad paskutinieji garsai nebūtų iš manęs išplėšti, bet tyliai ir ramiai nusėstų. Rimtai, plojimai sugadina mažiausiai penktadalį koncerto malonumo.