Tikriausiai čia pirmiausia turėčiau rašyti apie prastą poligrafiją, maketavimo, vertimo ir gramatikos klaidas, blogas iliustracijas… Arba apie turinio ypatybes: nuvalkiotus siužetus, veikėjus, už kuriuos gyvesnė net paprasčiausia silikatinė plyta, nuzulintas metaforas… Bet ne, šį kartą rašau apie kelis formalius dalykus, kurie man vis užkliūva. Ir taip užkliūva, kad net kartumas sutraukia. Ir net nustebau, kad tuos baisius dalykus prisiminiau vos keturis.

Išnašos knygos gale. Kas šitą dalyką išrado, turėtų prasmegti istorijos juodojoje skylėje. Žinoma, akademinių leidinių atveju šitai labai patogu, jei ieškai, ką tas autorius citavo – viskas vienoje vietoje. Bet išnašos gale siaubingai nepatogu, jei tiesiog skaitai ir turi vartyti knygą pirmyn atgal. Grožinės literatūros atveju – tokios išnašos, mano suopračiu, apskritai nusikaltimas, o vaikų literatūroje – netgi kriminalinis, nes gali ir kartais tikrai užmuša vaiko norą skaityti (girdėjau iš patikimų šaltinių).
Išnašos į išnašas. Šitą dalyką turėjo sugalvoti sadistas. Tai ypač pralinksmina, kai vis dėlto jos būna ne pabaigoje, o lapo apačioje. Tada vis vien turi vartytis po knygą pirmyn atgal, kad surastum išnašą. Nuostabu. Tiesiog genialu.
Viršelio aplankas. Kiekvieną kartą pamačius aplanką norisi isteriškai jį nutraukti ir susmulkinti į mikroskopinio dydžio šiukšleles. Aplankas nuolat kliūva – nei skaityti, nei nešiotis apvilktą knygą patogu, nes tas popiergalis tai slenka, tai plyšta, tai glamžos… Blogiausia, kad nors ir baisiai nekenčiu šio dalyko, bet išmest neišeina, nes dažniausiai jis būna gražesnis už viršelį. Kodėl? Kodėl?? Kodėl???
Nėra turinio. Sakyčiau, pati menkiausia problemėlė, šiaip jau ne taip ir erzina, tik vis pasigendu. Dabar užėjusi kažkokia mada nedėti turinio, gal ant lapo popieriaus taupo?


O kas knygose nepatinka jums?