Turbūt jau nebėra nieko banaliau nei skųstis, kiek daug dirbi, lakstai, pervargsti ir nespėji. Kaip pasakė man vienas žmogus:

nemanyk, kad esi kažkoks originalas, visi dabar sukasi kaip žiurkėnai rate, geriau papasakok ką nors, ko nežinočiau.

Ir iš tiesų… anksčiau aplinkiniai daugiausia kalbėdavo apie keliones, hobius, įdomų laisvalaikį, sumanymus ir svajones, santykius ir nuotykius (ar tiesiog džiuginantį tinginiavimą), kitaip tariant, apie visa tai, ką daro po darbo ar mokslų. Ir ne todėl, kad darbo nemėgtų, jame prasmės ir įdomumo nematytų. Ne, tiesiog darbas nėra visas gyvenimas, tik dalis jo. Ir šitai pavadinčiau savo 2018-ųjų nušvitimu. Ne todėl kad kažko panašaus nebūčiau suvokus prieš kelerius metus, tiesiog tą taurę dar reikėjo užpildyti ir savais patyrimais, darbu iki pervargimo, darbu neskaičiuojant savo laiko ir jėgų, nepaisant laisvalaikio ir (deja) kartais draugų, artimųjų. O dabar laikas tą taurę išpilti, praskalauti ir įdėti į ją ką nors nauja. Ką konkrečiai – sumanymų netrūksta.

Nepaisant to, kad šie metai tikrai buvo užnuodyti nuovargio (tik ko tame daugiau: tikro nuovargio ar savitaigos, persisunkimo bendra aplinkoje tvyrančia nuotaika?), būta tiek puikių dalykų, kad nuo jų šilta net tada, kai paskutinę šių metų darbo dieną esant minusinei temperatūrai stotelėje lauki valandą dėl avarijų ir snygio vėluojančio transporto.

Taigi trumpai apie įsimintiniausius 2018-ųjų nutikimus:

  • Pirmą kartą į užsienį keliavau su draugų kompanija. Vienam keliauti smagu, dviese su M. nuostabu, bet draugai išvykas dar labiau praturtina. Lankėmės Sakartvele.  Nepaprastai graži šalis. Mūsų nuotykius aprašiau čia.

  • Pamačiau Atėnus, paragavau Atėnus, patyriau Atėnus ir dargi su gera kompanija. Tiesa, kelionė didele dalimi buvo dalykinė, nes…

  • … pirmą kartą teko laimė sudalyvauti Tarptautiniame IBBY kongrese. Jau šešerius metus esu IBBY Lietuvos skyriaus narė ir tiek daug girdėdama apie kongresą vis pasvajodavau, kad norėčiau ir aš į jį nuvykti, sutikti kolegas iš kitų šalių, išgirsti, kuo jie gyvena ir kvėpuoja. Buvo smagu, įdomu ir naudinga, dargi perskaičiau ir pervečiau nemažą krūvelę išskirtiniausių paveikslėlių knygų, pelniusių apdovanojimų užsieniuose. Įspūdžius aprašiau čia.

  • Vasara Lietuvoje buvo išskirtinai nuostabi, turbūt dėl globalinio atšilimo, bet negi Lietuvoje gyvendamas verksi dėl saulėtų dienų? Na jau ne, reikia ir kojas į jūrą įmerkti, ir gamtoje knygą paskaityti, gražiausius kampelius aplankyti. Buvo puiki vasara!

  • Dar viena banalybė: kol liko pirmų kartų, ypač jei jų norisi it alkanam kąsnelio duonos, tol esi jaunas. Tai va, tų pirmų kartų būta daug: džiuginančių, jaudinančių, netikėtų, pavyzdžiui, pirmą kartą savarankiškai jojau arkliu, pirmą kartą skridau oro balionu, pirmą kartą keliavau su draugais ir kt.
  • Prasidėjo 30-mečių metai. 2018-aisiais pirmoji banga, o 2019-aisiais antroji bus. Taip jau nutinka, kai dauguma mūsų su M. draugų dar iš mokyklos: jubiliejai bangomis ateina. Taigi šventėm ir švęsim toliau. Įsirėžė atmintim vieno iš draugų mintis, kad tiek daug visko būta, nuotykių ir kvailysčių, kartais visai pavojingų (ypač paauglystėj), ir vis dėlto sėkmingai ir sveiki suaugom, tai ir džiaukimės! Aš labai džiaugiuosi, o plačiau 30-mečio tema ketinu parašyti vasarį, kai jau pati turėsiu šį apvalumą.

  • Pirmą  kartą po mokyklos baigimo įvyko klasės susitikimas. Nne tos, su kuria baigėme 12-ą klasę, bet tos, prie kurios prisijungiau tik 9 klasėje ir buvau iki 11 kl. Dalis šių žmonių stipriai pakeitė mano gyvennimą ir tapo tikrais draugais visam gyvenimui, kiti buvo trumpos atkarpos kompanijonai, su kuriais būta daug juoko ir įvairiausių nutikimų, tad buvo labai smagu juos visus sutikti, gaila, kad susirinko tik saujelė…

  • Jei kas prieš penkelioka metų būtų pasakęs, kad dažysiuos plaukus ne tik šviesiai, bet dar ir rožine spalva… na, piršto pasukiojimas ties smilkiniu būtų švelniausias galimas mano veiksmas. Va, ką iš žmogaus padaro metai: ne tik spyglius aplaužo, bet dar ir apverčia aukštyn kojom.
  • Dviračio neišsižadėjau iš šiemet. Dar vienas pusmetis, kai viešąjį transportą keičiau į priemonę, kurią galiu vairuoti pati. Prieš kokius ketverius metus dviratį nusipirkau šiaip sau, savaitgaliais kokį ratą apsukti aplink rajoną, kuriame tuomet gyvenau, bet išėjo taip, kad su dviračiu sulipome. Ir tuo vis dar negaliu atsidžiaugti.
  • 2018-ųjų pasiekimas, kad pradėjau sportuoti. Kol kas ne visai sistemingai, bet jau po truputį tampa įpročiu. O tai labai gerai.

  • Mano knyga “Brolis, kurio nereikėjo” dar 2017 m. pateko į akcijos Metų knygos rinkimai vaikų penketuką. O 2018-ųjų Knygų mugėje vyko akcijos finalas, turėjau drauge su rašytojų kompanija lipti ant scenos… bet smagiai gulėjau lovoj su smagia drauge temperatūra.
  • 2018-ųjų  liūdesys, kad antros knygos taip ir nepabaigiau, o džiugesys, kad bent jau priartėjau prie pabaigos.
  • Dar vienas liūdesys, kad užsiraukė mano vestas knygų klubas paaugliams. Paskutinėje grupėje kaip tik buvo vien dvyliktokės, tad išlydėjau jas ir pasakiau stop, nes kad ir koks fantastiškas šis užsiėmimas, kol kas tam nebeturiu jėgų ir laiko. Be to, man rodos, bent per nago juodymą suprantu, ką jaučia mokytojai, išleisdami savo mylimus mokinius.Ir džiugu, nes jiem sekasi, ir sunku.

  • Na, ir dar šiek tiek dėmesio ponui darbui. Čia ta labiausiai matoma (bent jau nuotraukose) jo pusė: kelionės, susitikimai, pašnekesiai, diskusijos, paskaitos ir renginių vedimas. Ir ši pusė labai džiugina, nes suveda vis su naujais žmonėmis, vis naujiems ir įdomiems pašnekesiams. Aišku, esu tipiškas intravertas, daug šito gėrio neištverčiau, bet ribotai – malonumas.

Ką gi. Tai tiek 2018-ųjų trupinių. Man Naujieji didelė šventė, tad skubu ruoštis – pirmiausia pabaigti rašyti Naujųjų metų rezoliuciją.

P. S. apie 2018-ųjų skaitinius papasakosiu atskirame įraše.

Gerų 2019!