Artėjant 2019-iesiems išglosčiau metų skaitinius: nuo knygų, kuriose nėra nė vieno žodžio, iki padorių romanų; nuo elementarių ir net primityvių knygiūkščių iki šedevrų; nuo laisvalaikio iki rimtosios literatūros. Nuo – iki. O tuomet susidėliojau sąrašą tų, kurios labiausiai patiko.

Pernai sudariau trijų kategorijų sąrašą: tų, kurios labai patiko; tų, kurios buvo neblogos, bet kažko joms iki gerumo, mano nuomone, pritrūko; ir tas, kurios visai nuvylė. Bet šiemet pagalvojau, kad noriu prisiminti tik tas pačias pačiausias, kurios buvo ne tik literatūriškai geros, bet dar ir kažkaip asmeniškai paveikė mane. Todėl sąrašas ne itin ilgas, nes jei būčiau rinkusi tiesiog geras ir man visai patikusias knygas, jų būtų gerooooookai daugiau.

Tai tiek. Ilgiau negaišinu ir einu tiesiai prie reikalo, mano gardžiausių 2018-ųjų skaitinių sąrašo.


***

Tan Shaun. The Arrival. Siurrealistiška bežodė knyga apie ekonominę emigraciją. Į šalį, kurios kalbos nemoki, į vietą, kur viskas kitaip nei namuose, net kasdieniai ženklai ir tie naujoje šalyje neįskaitomi, bet esi tiek pat pasimetęs, vienišas, kiek ir kupinas vilties. Labai atmosferiška, įdomiai nupiešta – derinant senoviškus ir futuristinius, fantastinius elementus, ir, sakyčiau, taikli knyga. Kam? Vaikams, paaugliams, suaugusiems? Sunku pasakyti, turbūt daugiau ar mažiau visiems. Čia šiek tiek galima paganyt akis į iliustracijas.

 Wolfsgruber Linda. Fisch. Mėgstu knygas, kurios mane apgauna, o tokių, deja, kuo daugiau skaitai, tuo aptikti darosi sunkiau… Ši paveikslėlių knyga buvo viena iš tokių. Penkios aštriadantės Ūdros pasigavo žuvį ir dabar ruošiasi: viena nešasi žolių, kita puodą, trečia vandens… tik ar tikrai jos virs vakarienę? Ne, pasirodo, jos turi kur kas geresnį sumanymą, ką galima nuveikti drauge su žuvele. (Vokiečių kalbos nemoku, tad dėkoju V., kuri man knygą išvertė.)

Deacon Alexis, Schwarz Viviane. I am Henry Finch. Paveikslėlių knyga apie minties galią ir tai, kad mūsų mintys išskiria mus iš minios, padaro individus, galinčius siekti savo svajonių. Kikiliai kasdieną gyvena vienodai ir, rodos, visai nemąstydami. Bet štai Henris ima ir pagalvoja, kad jis mąsto, o tai pagalvojęs, pagalvoja, kad gali sugalvoti ir daugiau dalykų, pavyzdžiui, kaip sutramdyti kikilius ryjantį žvėrį ir tapti didvyris. Ir jam pavyksta, o vėliau visiems kitiems kikiliams papasakoja, kaip jam tai pavyko. O juk pavyko tik todėl, kad jis ėmė savarankiškai mąstyti!

Joy Cowley, Robyn Belton. The Duck in the Gun. Šitą autorę kone įsimylėjau (lietuviškai jau yra išleista jos puiki knyga “Gyvatė ir driežas”). O šioji – šmaikšti ir juokinga antikarinė knyga. Generolas ruošiasi pradėti karą, nes ką gi daugiau gali veikti generolas? Bet… aptinka, kad jo patrankos vamzdyje antis susisuko lizdą, vadinasi, reikia palaukti kol išperės. Todėl eina tartis su miesto, kurį ketino pulti, Premjeru dėl laikinos taikos, kol jis vėl galės naudotis savo patranka… Ši knygą pirmą kartą išleista 1969 m. ir nė per nago juodymą nepasenusi, labai labai tikiuosi, kad ji bus išleista ir lietuviškai. Apskritai norėčiau daugiau J. Cowley knygų vertimų į mūsų kalbą.

Marius Marcinkevičius, Lina Dūdaitė. Sivužas. Viena gražiausių 2018-ųjų lietuvių kūrėjų paveikslėlių knygų. Tai jautri, bet ir su humoru papasakota istorija apie tai, kaip tampama didvyriais, kaip svarbu įveikti savo baimes ir koks svarbus yra susišnekėjimas. Tiesa, rašytojui norėtųsi palinkėti žodžio taupumo, bet šiaip knyga puiki, o Linos Dūdaitės iliustracijos beveik visada prikausto akį – labai išraiškingos, komiškai švelnios, kūrybingos.

Vytautas V. Landsbergis, Dalia Karpavičiūtė. Pūkis Karalius. Tai tiesiog labai miela ir švelniai bei žaismingai pamokanti paveikslėlių knyga apie šeimą ir rūpestį vienas kitu. Lapiukas Pūkis susapnuoja, kad jis karalius, todėl juo nori būti ir tikrovėje: turėti daug tarnų ir valgyti ledus. Mama jį pamoko, kad “Tikras karalius yra tas, kurio pavaldiniai irgi jaučiasi kaip karaliai”, todėl Pūkis tuojau pradeda padėti visiems šeimynykščiams, tada iš tiesų visi jaučiasi kaip karaliai ir, žinoma, valgo išsvajotus ledus.


Rebecca Stead. Kai surasi mane (iš anglų k. vertė Liudvikas Gadeikis). Tai dar viena mane nustebinusi knyga. Meistriškai susukta istorija apie paslaptį; apie mus nuolat gaubiantį šydą, per kurį negalime matyti visko taip, kaip iš tiesų yra; ir tai, kaip karais sunku ištaisyti klaidas, ir kaip įstabu tapti stebuklo liudytoju. Ne veltui epigrafu autorė pasirinko Alberto Einšteino citatą: „Nuostabiausia, kas mums duota, – tai patirti paslaptį“. Tiesa, vertimas į lietuvių kalba neypatingai geras, tad rekomenduočiau skaityti angliškai.

Philip Pullman. I Was a Rat! Kiekvieną kartą susidūrusi su Pullmanu lieku nustebinta. Žaidėjas stiliais, postmodernistas, fantastas ir kiekviena istorija vis kitokia, lyg būtų rašęs kitas žmogus. Šioje knygoje susipina ne tokios jau ir pasakiškos pelenės istorijos nuotrupos, pašaipa iš žiniasklaidos ir pasakojimas apie berniuką, kuris sakosi, kad buvo žiurkė, ir netgi elgiasi kaip šis gyvūnėlis. Berniuko nelaimei, jis gyvena tais laikais, kai yra populiarūs išsigimėlių cirkai… Berniuko laimei, du bevaikiai senučiukai jį jau pamilo ir padarys viską, kad jį susigrąžintų.

David Almond, Polly Dunbar. Mano tėtis skrajūnas (vertė iš anglų k. Tomas Einoris). Nesuprantu, kaip šitą knygą galėjau pražiūrėti. Tuo labiau, kad šį magiškojo realizmo rašytoją mėgstu, net jei kuris jo kūrinys ir ne itin stiprus (visai kaip ir Kate DiCamillo). Šioje knygoje pasakojama mergaitę, kurios tėtis nusprendė būti skrajūnu (žmogumi paukščiu), jis sukasi lizdą, gaminasi sparnus… Visiems atrodo, kad jis išprotėjo, bet dukrai Lizei, kuri it namų šeimininkė rūpinasi ir namais, ir tėčiu, taip neatrodo. Tai pasakojimas apie besąlygišką meilę ir pasitikėjimą bei gyvenimą po artimojo (mamos ir žmonos) netekties. Tiesa, ši tema vos vos užkabinama, kad tik atidžiausi skaitytojai, kas vyksta Lizės namuose, kad tėčio noras tapti skrajūnu nėra tik ekscentriškas žaidimas ar išprotėjusio žmogaus kliedesys.


Golnaz Hashemzadeh Bonde. Tai buvome mes (iš švedų k. vertė Virginija Jurgaitytė). Man patinka pasakojimai apie piktus žmones, po civilizacijos rūbu tikrą, iki kaulų smegenų įaugusį pyktį retai pamatysi, jis dažniausiai yra ir lieka vidujybės reikalas, net jei kelios jo dvokios rūgštys ir išpjaunamos į išorę. Tai knyga apie pabėgėlę iš Irano Švedijoje iš pažiūros susikūrusią gerą ir gražų gyvenimą, bet tiesa, kad ji rūgsta iš pykčio, yra kupina vienas kitam prieštaraujančių ir dar labiau pykdančių jausmų, todėl atžari visiems, o ypač vieninteliai dukteriai. Knygos veiksmas prasideda tada, kai ji sužino, kad serga nepagydomai – vėžiu. Visa knyga – jos kančios ir pykčio, kurio negali suvaldyti, istorija. Pačioje gyvenimo pabaigoje laukia savotiška šviesa tunelio gale. Bet tai nėra banali ar lengvai nuspėjama istorija, kaip gali pasirodyti, atvirkščiai. Tai knyga nuo kurios skauda, knyga kviečianti pažinti tą, nuo kurio realybėje mielai nusisuktume.

Icchokas Rudaševskis. Vilniaus geto dienoraštis (iš jidiš k. vertė Mindaugas Kvietkauskas). Tai ne grožinė literatūra, tai tikras dienoraštis keturiolikmečio, kalėjusio Vilniaus gete. Man rodos, šitą turėtų perskaityti kiekvienas, kuris skaitė Anos Frank dienoraštį. Mažų mažiausia palyginimui, kaip skyrėsi žydų gyvenimas čia ir Vakarų Europoje, gyvenimas gete nuo gyvenimo slėptuvėje, galų gale apie ką galvojo ir kalbėjo Vilniaus žydai ir kt.  Ir šiaip sakyčiau prablaivinantis dokumentas apie mūsų šalį ir mūsų bendrapiliečius Antrojo pasaulinio karo metais, kurį reikėtų skaityti ir su adekvačiu skepsiu, ir su supratimu, ir atjauta.

Han Kang. Vegetarė (iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas). Keista ir trikdanti knyga apie moterį, nusprendusią tapti augalu, t. y. medžiu, ir tai, kaip į tai reaguoja jos aplinka. Tai mįslingas, alegoriškas, bet gana lengva forma parašytas romanas apie skriaudėją ir jo aukas, brutalumą ir pacifizmą, žiaurybių suluošintą tautos ir moters istoriją, papasakotą pasitelkus vienos tipiškos Seulo šeimos dramą.

Jen Campbell. The Beginning of the World in the Middle of the Night. Retkarčiais pasižiūriu šios rašytojos ir literatūros kritikės youtube kanalą, tad išgirdusi skaitomas ištraukas iš jos pirmojo novelių ir apsakymo rinkinio, stipriai paveikto pasakų, nusprendžiau jį įsigyti. Ne visi tekstai vienodai geri ar įdomūs, bet dėmesio vertų yra. Labiausiai patiko apsakymas “Animals” – apie perversišką norą priversti kitą mylėti tave ir paklusti tau distopiniame pasaulyje, kur gali internetu nusipirkti bet ką, kad ir naują širdį savo moteriai.

Dvi knygas, kurias pernai metų apžvalgoje minėjau tarp geriausių, norėčiau ir šiemet paminėti. Pernai skaičiau jas angliškai, o šiemet jas turime išverstas į lietuvių kalbą, tai Philip Pullman “Laikrodžio širdis” ir Wolf Erlbruch “Antis, Mirtis ir Tulpė”. Apie jas trumpai čia:

Knyginiai 2017-ųjų nuotykiai