Niekada nesvajojau apie Tailandą, o Bankokas tebuvo miestas, kurį pažinau tik iš mokslinės fantastikos. Ir štai aš čia.

Plieskia trisdešimt kelių laipsnių karštis, oras dvokus nuo smogo, bet ne toks baisus, kokio tikėjaus. Apačioje daug purvo, bet verda gyvenimas. Gatvės pilnos žmonių. Ne tik kur nors skubančių: šalia kelių juostų ūžiančios gatvės keli pagyvenę vyrai žaidžia šaškėmis; už kelių metrų dirba siuvėja, o keli jauni vyrai taiso metalinius puodus; ryškiaspalvių kiniškų šiukšlių pardavėjai užėmę kone kiekvieną laisvą tarpelį tarsi kovodami dėl kiekvieno pusmetrio su nemažiau gausiais būriais gatvės maisto prekeivių. Keista. Tiek triukšmo, glaudumo, bet žmonės atrodo atsipalaidavę, laimingi. Visa tai stebi kone sulaikęs kvapą.

Kitur įžūliau nei gotikinės katedros į dangų sminga dangoraižiai. Žiba plienas, stiklas ir dirbtinės šviesos. Tik pakilęs, rodos, vėl pradedi kvėpuoti ir būti savimi.

Chaosas ir tvarka. Griežtos taisyklės ir visiška laisvė. Lūšnynai ir prabangūs namai. Aukso žvilgesys ir šiukšlėmis pasruvusi upė. Grakštūs tailandietiški smailiakraščiai stogai tokie reti paprastų europietiškų pastatų virtinėje. Atvirų laidų magistralės it lianos, apraizgiusios miestą. Iš kanalo išsliūkina kone dviejų metrų ilgio gyvis, lėtai kaišiojantis savo dvišakį liežuvį. Garsūs vietinių šūksniai permušantys eismo garsus. Staiga iš viso to triukšmo išeini į kokią ramybės oazę ir vėl grįžti į ūžesį, o gudrių vietinių akys seka tave, kvailą turistą, ieškodamos menkiausios progos pasipelnyti.

Milžinas šitas miestas. Godus jo pilvas. Lėtai stumdamasis perpildytomis gatvėmis gali pajusti, kad esi virškinamas.

Ir vis dėlto nesuvirškino. Per trumpai myniau šito žvėries žvynus.

Kiekvieną kartą pabuvusi piečiau iš naujo įsimyliu šiaurybę.