Vieta, kur patapšnojus vandenį sulekia šimtai žuvelių, o dvimetrinis driežas traukiasi išgirdęs nelauktus svečius.

Vieta, kur vakarėjant gėrėme bambuke užvirinto vandens vietinę kavą, arbatą. Ir rodės, kad nieko gardesnio burnoj neturėjau.

Vieta, kur gyvenom medžių nameliuose. Kur aplinkui džiunglės gyvena savo gyvenimą, bet nakties tamsoje gali jį tik girdėti. Kur rytą tave pasitinka tolimi gibbonų klykavimai, o nagla, bet tuo ir nuostabi makaka ateina savos duoklės iš turistų.

Vieta, kur džiunglių augalija net ir turistinį taką nori atsiimti, todėl glebia ir glebia erdvę vienas į kitą svyrantys skirtingose kelio pusėse augantys bambukai.

Vieta, kur viskas knibžda gyvybe, bet reikia geros akies, kad viską pastebėtum: įspūdingus vorus, besikaitinančius driežus, besibučiuojančius beždžioniukus, nematytus augalus (arba matytus, bet tik namuose, vazone).

Vieta, kur pakelėse ganosi drambliai, tiesa, ne laukiniai. Laukiniai kažkur džiunglėse, vargu, ar pamatysi.

Vieta, kur kvailas turistas gali pamaitinti ir nuprausti žemės milžiną. Ir dar sužinoti, kad anas bet ko į burną nekiša – bananas turi būti gerai sunokęs.

Vieta, kurios patyriau per mažai. Vieta, kurioje buvau per trumpai, bet kartu per skirtą laiką patyriau labai daug.