Prieš 250 metų vos už trisdešimties kilometrų nuo Vilniaus, Šalčininkų rajone, buvo įkurta Paulavos respublika (Pavlovo respublika). Respublika Respublikoje, kodėl gi ne? Ją, įkurtą 1769 (taigi šiemet jubiliejus!), pripažino Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Tiesa, gyvavo ši, iš aprašymų, atrodo, gana pažangi, eksperimentinė mažulytė (apie 3 kv. m.) respublika, visai neilgai, vos 25 metus. Mat respublikos įkūrėjas ir prezidentas Povilas Ksaveras Bžostovskis pamatė, kad negeri debesys šioje Europos pusėje tvenkiasi ir nusprendė tepti slides, tad pardavė savo valstybę ir išvyko, kur šviesiau ir šilčiau. Netrukus respubliką, kartu su visa Abiejų Tautų Respublika prarijo trys didelės alkanos burnos.

Respublikos neliko, bet gyvenimai dar kuriam laikui liko. Keitėsi žmonės, o užsispyrę mūrai vis tiek liko stovėti: dvaras (dabar dar vadinamas Merkinės dvaru) ir kiti dvaro pastatai (arklidės, tarnų namas, kalvė) ir kt. Dvaras dar sovietmečiu buvo naudojamas ūkinėms reikmėms. Yra išlikę nuotraukų, kuriose klasicistinis su dėl perstatinėjimų atsiradusiomis kitų stilių priemaišomis dvaras matyti visu gražumu. Tuo pačiu sovietmečiu dvaras buvo pačirškintas ir nebeatsigavo.

Dabar čia tik griuvėsiai. Vienas vienintelis pastatas – lobynas (sandėlis, saugykla) – restauruota. Ir gaila, kad restauruota, nes atrodo kaip žaizda tame griuvėsių pasaulyje. Tiesa, Nepriklausomybės pradžioj, pasirodo, šie griuvėsiai priklausė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, buvo planų pastatus restauruoti, padaryti čia fondų saugyklą, konferencijų salę, darbuotojų poilsio vietą. Bet kaip visada, koją pakišo… pinigai. Šiek tiek net džiaugiuosi, kad nieko nepavyko. Nes tiesiog gražu, jauku ir dvelkia istorija čia, gera pasivaikščioti. Tik norėtųsi, kad griuvėsiai visai nesutrūnytų, būtų užkonservuoti.

Taigi verta aplankyti. Tik prieš važiuodami pasiskaitykit ar pasiklausykit, kas ten ir kaip internete, nes informaciniai stendai vos beįskaitomi, o istorija šio objekto tikrai įdomi.