Kartais už kelių tūkstančių kilometrų esančias vietas aplankai greičiau nei tas, kurios visai pašonėje.  Vos 30 kilometrų nuo Vilniaus, o taip toli man buvo Medininkai. Viena iš tų vietų, kurias norėjau aplankyti, bet visokių BET per daug atsirasdavo.

Ir štai pavasario saulė jau kaitina pakaušį bevaikštant po Medininkų pilį. Keista pilis – be valdovo, be ištaigingų salių, tik mūrai ir keli bokštai apjuosę pelkėtą plynę.

Apėję gana niūrų kiemą (taip ir nesupratau, kodėl jis toks pridusęs…), lipam į vienintelę vietą, kur leidžiama palypėti – donžoną. Penki aukštai, kelios parodų salytės ir, žinoma, bokšto viršus. Parodos tokios, atrodo, iš bėdos sumestos. Pirmiausia kelios plytos iš įvairių Lietuvos pilių, šiokie tokie šiuolaikiški kompiuterinės grafikos paveikslai, vaizduojantys Lietuvos pilis viduramžiais. Kiek aukščiau duoklė Žalgirio mūšiui, įvairiems šaltiesiems ir karštiesiems ginklams. Kažkodėl ne visur būta aiškinamųjų užrašų, gal tądien kaip tik šias kolekcijas valytoja tvarkė?.. Dar aukščiau namudinis sidabras – porcigarai, indai, papuošalai. Dauguma visai neseni. Nė šimto dar nesulaukę. Dar aukščiau duoklė Brazauskui – visa salė skirta jo medžioklių trofėjams. Galiausiai konferencijų, renginių salytė.

Galiausiai užlipame į bokšto viršų. Panorama neįspūdinga, bet ir skųstis nėra kuo. Kaimelis, bažnyčios kampas, vis dar nuo žiemos neatsigavę laukai. Dar pelkiukštytės, o gal ir balos šalia pilies. Beje, labai gražios.

Bevaikštinėdama pagalvojau, kokia fantastika būtų vaikystę čia leisti. Kiek žaidimų, legendų, mitų šalia pilies dūkstant galėtų atsirasti. Ir kaip įspūdinga, tik pagalvok, pilis kone tavo kieme! Dabar kartą pasivaikščioti smagu, bet pilis visai neįkvėpė. Toks liūdesėlis. Bet pelkutės tikrai labai gražios. Oi, juk jau sakiau…

Antras turo taškas. Aukščiausias Lietuvos kalnas (kodėl tai vadinama kalnu mano smegenynui sunku suvokti). Lipam pirma į nuvainikuotą Juozapinės kalną (292,7 m.). Prieš daugiau nei dešimt metų išsiaiškinta, kad anas yra apsimetėlis, o tikrai aukščiausias kalnas (gal tiesiog kalva, taškas?..) yra Aukštojas (293,84 m). Kadangi kylama palaipsniui, kopti visai nereikia, nepridusi, tad ir nesijaučia jokio aukščio. O ant Aukštojo pastatytas apžvalgos bokštas toks striukas, kad nelabai kas nuo jo ir tematyti. Tarsi nieko įspūdingo, bet gera iš miesto ištrūkti į gamtą. Net ir paprasčiausiu keliuku gera eiti – iš vienos pusės laukai, dirbamos žemės, iš kitos miškas. Be to, vieta sutvarkyta, yra parkingo vietų. Patogu.

To, deja, negalėčiau pasakyti apie Medininkų žudinių memorialo vietą. Lankymui visai nepritaikyta. Mašiną galima palikti kitoje gatvės pusėje ir tada lėkti per, rodos, keturių eismo juostų gatvę, perėjos nėra. Šeštadienį buvo ramu, tad visai nebaisu, o kaip kitomis dienomis? Nežinau… Bet čia tik smulkmena, jei jau turi košės galvoj, apsilankyti verta. Sausi faktai ir lieka sausais faktais,  o gerai papasakotos istorijos ir kalbančios vietos tuos faktus sudrėkina, kad neperdžiūtų. Beje, pats memorialas gražiai sutvarkytas, vagonėlis apdengtas, kad nesunyktų, bet norint patekti į vidų reikia iš anksto susitarti.