Gegužės 18 d. – Tarptautinė žavėjimosi augalais diena. Tai negi sėdėsi tokią dieną daugiabutyje, kur gali žavėtis nebent tik ką už pernelyg nirtų augimą patrumpintos žolės stiebais. Ne. Patraukėm už Vilniaus, Raudondvario link – noris į mišką tokia proga lėkti, ne pro šalį pagaliau ir Velnio duobę pamatyt. Gerai gerai, puikus oras irgi ginė iš namų.

Pirmasis taškas – Strėvos įgriūva ir Spindžiaus miškas. Strėvos įgriūva, švelniai tariant, neįdomi, bet pažintiniam takui verta skirti kelias valandas – mes kiek daugiau nei 2,5 val. nupėdinome apie 8 kilometrus. Pelkėtas, su epizodinėmis sengirėmis ir pilkapiais, besidriekiantis palei žaliavandenį Spindžiaus ežerą.

Tiesiog gražu. Tiesiog labai gražu.

Iš pavasarinio miško žydėjimo.

Miestietė miške.

Drabužininkų pilkapiai.

Miško grožiai.

Strėvos upė įteka į Spindžiaus ežerą

Spindžiaus ežeras

Strėvos įgriuva. (Visai neįspūdinga. Šalia namų ne ką mažesnę daubą turim. Telieka pastatyti neaiškios paskirties stogelį ir voila.)

O vat Velnio duobė – kitas reikalas. Didžiuuuuuulė. Ir velnių tikrai ten yr. Nemeluoju.