Apie atmintį

Turėjau mielą prisiminimą iš labai ankstyvos vaikystės. Žiema, jau tamsoka, o mes einame su seneliu namo. Senelio žingsniai dideli, o aš labai maža ir vis atsilieku. Jis stabteli, lukteli, kol susilyginam, o tada vėl eina savo žingsniais. Ir tik po daugybės metų vis prisimindama tą epizodą supratau, kad nė velnio aš neprisimenu – tai kitų prisiminimai. Turbūt kažkada, kai dar buvau maža, kažkas papasakojo tai ir aš taip stipriai įsiminiau, kad net paverčiau savo prisiminimais (gal todėl, kad senelį labai branginau?). Kaip supratau, kad tai vis dėlto ne mano prisiminimas? Nes šį epizodą matydavau tik iš nuotolio pro senelių buto antro aukšto balkono langus, matydavau dvi figūras – save (!) ir senelį. Lyg žiūrėčiau kokį išblukusį tylųjį kiną.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *