Prisimenu, kai pirmą kartą buvau pakviesta dalyvauti akcijos „Metų knygos rinkimų“ vaikų ir paauglių komisijoje, – begalinį džiaugsmą dėl tokios garbės netrukus persmelkė pasibaisėjimas. Pasijaučiau it tas vaikas iš Roaldo Dahlo „Matildos“, kurį panelė Truchbull už kasų stvėrus į visas puses patrankė. Panelė Trunchbull čia, žinoma, ponia realybė.

Universitete buvau išlepinta gal ne visada man itin įdomios, bet vis dėlto geros ar bent jau labai neblogos literatūros – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų, – ir menkai teįsivaizdavau (tiksliau – tik teoriškai), ko ir kiek per metus išleidžiama. Be abejo, nė kiek neabejojau, kad kasmet išeina ir visiško šlamšto… bet kad tiek! Kad ne tik rašo, kas netingi, bet dar ir merkia į tą rašliavą ir savo, ir rėmėjų, ir valstybės pinigus. Skaičiai tokie: per metus išeina apie 100 naujų lietuvių autorių grožinių knygų vaikams ir paaugliams, ir, mano galva, maždaug 70 proc. iš jų tokios, apie kurias iš viso neverta šnekėti.

Taip, apie didžiąją dalį šnekėti neverta, bet tą šlamštą, jei nuoširdžiai viską skaitai, nori nenori sugeri į save ir netrukus geranoriškumą pakeičia cinizmas, tampantis tarsi kokiu apsauginiu mechanizmu. Nutinka ir taip, kad po daugybės niekalų didžiausia vidutinybė akimirkai suspindi it deimančiukas, kartais, atvirkščiai, nepakankamai įvertini tą, kas to vertas. Ir tai taip išmuša iš vėžių! O tada reikia kažkaip išsikuopus iš naujo sugrįžti prie tų tekstų ir mėginti sukurti su jais adekvatesnį santykį.

Jau beveik 10 metų vis tenka padirbėti įvairiose vaikų knygų, rankraščių atrankos komisijose. Man patinka ši veikla, labai patinka, mielai jos imuosi – sakyčiau tai gera mokykla, o kartu koks džiaugsmas atrasti kažką, kas yra wow, kažką, kas gal ir dar ne aukso šmotas, bet turi vidinės jėgos, gal dar neištreniruoto, bet talento požymių. Rimtai, kai kažkur išrenkamos knygos, kurioms pajuntu simpatiją, susižavėjimą, džiaugiuosi lyg jos šiek tiek būtų mano pačios. Bet yra ir ta liūdnoji pusė, dėl kurios kartais noris kaukti į mėnulį ir darosi taip pavydu žmonėms, kurie skaito vien dėl malonumo, o jei profesiniais tikslais – bent jau tokią grožinę literatūrą, kuri paskaitoma.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *