Nelabai suprantu 90-ųjų nostalgiją. Taip jie atrodo egzotiški, suprantu, vaikystės, jaunystės nostalgiją. Suprantu, kad kaip ir kiekvienas metas, taip ir šis buvo įvairus. Buvo daug gerų, gražių dalykų, gyvenimas vyko, dalykai po truputį gerėjo, bet man tas laikotarpis man atrodo tamsus nejaukus.


Nejaučiu jokios nostalgijos trečiarūšiams produktas – nuo flomasterių iki technikos, nes tik tokia buvo tuo metu įperkama paprastus darbus dirbantiems žmonėms.
Nejaučiu nostalgijos pigiems blizgučiams.
Nejaučiu nostalgijos turgui, gariūninei madai ir džinsų matavimuisi žiemą lauke ant kartono.
Nejaučiu nostalgijos treningams, tiesą sakant, iki šiol nukrato pamačius nesportuojantį žmogų su treningu.
Nejaučiu nostalgijos laikams, kai užsienis atrodė sunkiai pasiekiamas, net neįmanomas.
Nejaučiu nostalgijos mažytėms parduotuvėms, kuriose tik ir taikydavosi įkišti pradvisusį produktą, kuriose negalėdavai apžiūrėti, apčiupinėti produkto.
Nejaučiu nostalgijos chaltūros kultūrai.
Nejaučiu nostalgijos, kai aptarnavimo, bendravimo su klientais „kultūra“ buvo, kaip sakoma, žemiau plintuso.
Nejaučiu nostalgijos, kai dar nuo santvarkos ir gyvenimo pasikeitimo neatsitokėjusi pardavėja manėsi esanti pasaulio bamba.
Nejaučiu nostalgijos, kai vaikas buvo laikomas menkesniu, kurį bet koks suaugusysis gali aprėkti, pamokyti, išjuokti už nieką, nes ne taip eina, ne taip kalba, ne taip sėdi, ne taip kvėpuoja.
Nejaučiu nostalgijos laikams, kai vaikas neturėjo teisės turėti savo nuomonę ir balsą.
Nejaučiu nostalgijos laikams, kai „ugdymas“ darželyje, mokykloje nemaža dalimi buvo paremtas prievarta, žeminimu, gąsdinimu, menkinimu.
Nejaučiu nostalgijos pradvisusiam daugiabučiui, kur bent trečdalis gyventojų vidujai mirę ir vaikščiojo, valgė, dirbo tik iš inercijos.
Nejaučiu nostalgijos laikams, kai smurtas šeimoje nebuvo laikomas nusikaltimu.
Nejaučiu nostalgijos laikams, kai apie psichologinę sveikatą buvo šnekama su ironiška šypsenėle.
Nejaučiu nostalgijos pykčio, agresijos, įtarumo persisunkusiai visuomenei.
Nejaučiu nostalgijos laikams, kai išmesti gyvūną į gatvę buvo normalu.
Nejaučiu nostalgijos…
Galėčiau tęsti ir tęsti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *