Ponas Dudlas – be galo rimtas žmogus, negalintis pakęsti juokų ir pokštų, todėl jau daug metų dirba cirke. Marijai tėvai neleisdavo valgyti skanumynų, todėl užaugusi ji tapo saldumynų pardavėja. Aldoną nuolat persekioja nesėkmės ir nelaimės, tačiau ji tik šypsodamasi numoja į jas visas ranka ir toliau džiaugiasi gyvenimu. Viena mergaitė taip svajojo nuskristi į mėnulį, kad net draugai ir visi pažįstami ėmė ją vadinti Mėnule. O močiutė Albertina tvirtai nusprendė, kad išėjus į pensiją – pats laikas grįžti į vaikystę ir imti kvailioti bei krėsti pokštus.
Kas sieja šiuos asmenis?
Visi jie bent kartą buvo pavadinti keistuoliais. Tačiau dėl savo mažų ir didelių keistenybių šie žmonės netampa mažiau laimingi. Tik įdomesni.
Susipažinkime su jais visais.
Galbūt skaitydami šias keistas istorijas atpažinsime savo tetą, pusbrolį, kaimynę, geriausią draugą ar net save pačius. Juk visi esame savaip keisti, išskirtiniai ir labai įdomūs – net jei mums patiems taip neatrodo.
Rašytoja Gaja Guna Eklė sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų dėmesio savo debiutiniu kūriniu „Brolis, kurio nereikėjo”. „Keistuoliai” – antroji jos knyga. Apsakymų rinkinyje, skirtame tiek jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, tiek kur kas vyresniems skaitytojams, autorė šmaikščiai, tačiau kartu jautriai pasakoja istorijas žmonių, kuriuos kiti neretai pavadina keistuoliais. Keistuolis šioje knygoje – tai išskirtinis asmuo, turintis įdomių pomėgių, svajonių ir savitą požiūrį į gyvenimą. Trumpas istorijas sieja mintis, jog visi esame savaip keisti, įdomūs ir tuo gražūs, tad mažos mūsų keistenybės – aistra kepti pyragėlius, žiūrėti į mėnulį ar krėsti pokštus – yra ne trūkumai, kurių reikėtų gėdytis, o dalykai, dėl kurių tampame dar įdomesni. Knygą puošia lietuvių dailininkės Ievos Zalepugaitės iliustracijos.
Knygoje labai patiko netikėtumo momentas – tiek pačių istorijų temų, tiek gražiai išsuktų istorijų pabaigų (o čia jau didelis talentas – numyktos ir nugnybtos (alia pasibaik pats) istorijų pabaigos mane žiauriai erzina). Dar, sakyčiau, kai kurios istorijos labai aktualios, iš dabartinio gyvenimo, pvz., “Įžymybėje” Lauras kasdien valandų valandas stebi įžymybių gyvenimus ir pats užsinori tokiu tapti, “Niekada nesusitiko” herojė Klementina – nuostabus žmogus gyvenime ir baisus internete, o Olina iš “Gražiausios tylos” gyvena tėvų sukurtam burbule. Na, o knygų žiurkei, savaime suprantama, fainiausia yra istorija apie bibliotekininkę Aldutę (“Tiesiog laimingas žmogus”).
Istorijos smagios, man net jaučiasi, kaip autorė myli savo personažus ir prie knygos palinkusį skaitytoją, kuriam tiesiogiai nemoralizuoja, bet skatina paklausti – o kodėl tie personažai vienaip ar kitaip elgiasi ir kodėl istoriją ištiko vienokia ar kitokia pabaiga. Labai rekomenduoju ir pažadu, kad bus smagu.
Tinklaraštis „Knygų žiurkės”